Vytautas Kasiulis

Dailininkas, tapytojas.
Gimė 1918 m. Simne (Alytaus r.). Mirė 1995 m. Paryžiuje.

1941 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, 1942-1943 m. dėstė jame. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1946-1948 m. gyveno Freiburge, dėstė Dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers), 1946-1948 m. dirbo mokytoju Dailės ir amatų mokykloje Freiburge. 1948 m. įsikūrė Paryžiuje, kur nuo 1960 m. turėjo dailės galeriją. Tapė aliejiniais ir akrilo dažais, pastele, sukūrė ir spalvotų linoraižinių. Ankstyviesiems kūriniams būdingas sekimas istoriniais tapybos pavyzdžiais, ypač baroko ir romantizmo daile. Karo metų darbuose vyrauja figūrinės kompozicijos, siekiama perteikti erdvę ir objektų trimatiškumą, koloritas tamsus. Daug tapė keliafigūres scenas interjere, jų veikėjus kartais šaržuodavo. Sukūrė autoportretų ir portretų, 1944 m. nutapė altorinę kompoziciją Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčiai. Nuo 5 dešimtmečio pab. Stilistika pakito: erdvė suplokštinta, formos stilizuotos, vaizduojamųjų objektų ir žmonių figūrų formos perteikiamos kaip spalvoti, kartais persišviečiantys, trūkinėjančiomis linijomis nužymėti siluetai, spalvos ryškios ir kontrastingos. Vaizdavo kavinių, žirgų lenktynių, švenčių scenas, muzikantus, commedia dell‘arte personažus, nutapė natiurmortų. Tokį stilių išsaugojo, kaitaliojo tik koloritą. Surengė individualių parodų Kaune (1943), Freiburge (1947), Paryžiuje (1950-1955), Berlyne, Londone, Kopenhagoje, Stokholme, Čikagoje, Niujorke ir kt. Kūrinių yra Niujorko MOMA, Paryžiaus miesto modernaus meno muziejuje bei kitose Lietuvos meno institucijose.

Parengta pagal:
L. Šatavičiūtė-Natalevičienė, „Lietuvos dailininkų žodynas“, T. 3: 1918-1944, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013, p. 195-198.
LDM dailininkų duomenų bazę, „Visuotinę lietuvių enciklopediją” (V., 2006, t. 9, p. 531).

Apie kūrybą:

Nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios dailininkas pasižymėjo ypatingais gabumais, darbštumu ir energija. Iševijos laikotarpiu akivaizdžiai keičiasi dailininko kūrinių stilius: koloritas šviesėja bei įgauna skaidrumo, erdvė liejasi į dekoratyvias plokštumas, nyksta perspektyva, o daiktų ir figūrų formos komponuojamos ornamento principu.  

Ypatingo publikos dėmesio sulaukė Freiburge 1947 m. pab. - 1948 m. pr. veikusi paroda, kurioje dailininkas eksponavo beveik 70 jau išeivijoje sukurtų kūrinių. Apie šią parodą rašęs V. K. Jonynas pažymėjo, kad V. Kasiulio darbai tiek meniniu, tiek techniniu požiūriu labai įvairūs, juose dailininkas sprendžia piešinio ir formos, šviesos ir šešėlio, perspektyvos ir erdvės problemas. Pastebėjęs, kad V. Kasiulio kūriniuose žmogaus kūno formos, siluetai virto „ornamentuota ritmikos muzika", o kūrinių kompozicijos visuma dekoratyvi ir spontaniška, V. K. Jonynas šiuose pasikeitimuose įžvelgė naujos stilistinės manieros daigus ir pranašavo dailininkui didelę ateitį.

Gyvenant Paryžiuje susiformavo V. Kasiulio unikali stilistinė kūrybos maniera, pasižyminti virtuoziška linijų žaisme, rafinuotais spalvų sąskambiais žėrinčiu koloritu, lengva ir žaisminga formų stilizacija. Dailininkas toliau tobulino dar jaunystės laikais atrastą savitą formos tapymo metodą, kai vaizdas savo struktūra primena negatyvą, iškylantį iš tamsesnio fono šviesių potėpių blyksniais. Tapybos drobių, pastelių ar litografijų lakštų kompozicijoms jis rinkosi gerai pažįstamus Paryžiaus gatvės gyvenimo motyvus: muzikantus ir šokėjus, cirko artistus, knygų ar gėlių prekyvietes, taip pat dailininko dirbtuvių bei kavinių scenas. Žaižaruojančio kolorito drobėse grakštūs stilizuoti personažai intensyviai bendrauja, gatvių grindinys spindi it sidabras ir turkis, o medžiai ir apsilaupę namų fasadai pražysta visomis pavasario ir rudens spalvomis.

Parengta pagal: Laima Bialopetravičienė „Pasivaikščiojimas Vytauto Kasiulio „Rojaus sodais". [LDM metraštis]. 2011, t. 14, p. 39-48

Nuotrauka: Nahuel Fernández Lacapmesure