„Kad ir kokį sprendimą fotomenininkas priimtų, jo kuriami vaizdai išlaiko sąsajas su materija. Kopų peizažus įvairina ir pačios gamtos diktuojama cikliška reiškinių kaita - brėkštantis rytas ar nusileidžiančios sutemos, pavasarėjantis ar rudenėjantis, galop puraus sniego pritvinkstąs oras. Kintantis peizažas konstruoja įvairias vietovaizdžio pažinimo galimybes. Net ir išlaikydamas tą pačią kadro struktūrą, autorius išgauna naują vaizdinį. Tokios priemonės pasitelkiamos ne novatoriškiems plastiniams sprendimams surasti, o siekiant išreikšti permainingą gamtos charakterį. (...) Išskirtinis dėmesys tenka saulei. Ji čia - dominantė, oganizuojanti apie save visą vaizdo struktūrą. Saulė - ne tik šviesos šaltinis, formuojantis fotografijos „gylius” ir „seklumas”, dramatiškais šešėliais antrinantis kopų ar augmenijos siluetams, jai suteikiamas svarus simbolinis krūvis.”
D. Ruškienė „Tikrovė, išsižadėjusi tamsos” in: Vaclovas Straukas. Fotografijos, sud. R. Treigys, LFS Klaipėdos skyrius, 2007, p. 7-8
