Petras Kalpokas

Tapytojas, scenografas, pedagogas. 

Gimė 1880 m. kovo 31 d. Miškinėje (Biržų valsčius), mirė 1945 m. gruodžio 6 d. Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Rimto Kalpoko tėvas, Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės vyras. 1895–1898 m. tapybos mokėsi Mintaujoje (pas V. Purvītį, J. Valterį), 1899–1900 m. – Odesos dailės mokykloje. 1904–1909 m. studijavo Miunchene. Nuo 1907 dalyvavo Lietuvių dailės draugijos rengiamose parodose; 1939 m. dalyvavo pasaulinėje parodoje Niujorke. Nuo 1907 m. Vienos dailininkų ir architektų grupuotės Sezession narys. 1909–1910 m. ir 1914–1915 m. gyveno Šveicarijoje, 1911 m. Vengrijoje, 1912–1914 m. Mintaujoje, 1915–1920 m. Italijoje. 1920 m. grįžo į Lietuvą. 1921–1940 m. dėstė Kauno meno mokykloje (1929–1940 m. vadovavo Tapybos studijai), 1941–1945 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute; profesorius (1945 m.). Daugiausia tapė peizažus, portretus (J. Šlapelio, 1924 m., J. Jablonskio, 1938 m., S. Nėries, 1945 m.)., autoportretus. Sukūrė portretinių ir teminių kompozicijų, religinės tematikos paveikslų (Mintaujos, Karmėlavos, Veliuonos bažnyčioms, Kauno katedrai), sienų tapybos kūrinių (Pažangos rūmų Kaune pano, 1932 m., Kretingos banko, dabar DNB banko Kretingos skyrius, centrinės salės pano, 1938–1939 m.). Apipavidalino Valstybės teatro spektaklių, su J. Januliu dekoravo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią Kaune. Sukūrė plakatų, pašto ženklų, karikatūrų žurnalui Ragutis, pasirašinėjo slapyvardžiu CARAMBA, iliustravo knygų, parašė Tapybos technikos vadovėlį (1930 m.), straipsnių. Ankstyvojo laikotarpio kūriniams būdinga secesijos, tarpukario tapybai – impresionizmo, dekoratyvūs plenerizmo bruožai.
Brandžiojo laikotarpio peizažams būdinga impresionizmo ir realizmo bruožų dermė, lyrizmas, portretams – psichologiškumas, tikslus piešinys, freskoms – dinamika, dekoratyvumas. Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Parengta pagal: Lietuvos dailininkų žodynas 1918–1944, sud. L. Šatavičiūtė-Natalevičienė, Vilnius, 2013, p. 187–190; Rutkauskienė, R. Kalpokas Petras, in: https://www.vle.lt [interaktyvus].

Apie kūrybą:

„Petro Kalpoko populiarumas nėra dirbtiniu būdu pasiektas, spaudos išpūstas. Jo populiarumas yra visai nupelnytas jo asmens nepaprastumu. Jis buvo nepaprastas visur ir visada. Jis turėjo išsidirbęs labai savotišką pasaulėžvalgą, kuri buvo ne iš knygų pasemta, bet susikristalizavusi iš gilaus jo menininko būdo.“

Šaltinis: Dailininko ir dailės kultūros kritiko bei istoriko Igno Šlapelio tekstas mėnesiniame kultūros žurnale „Aidai“, 1956 m., lapkritis, p. 396. In: https://aidai.eu

„Ėmė mokytis piešimo ir tapybos  privačiai: pradžioje pas dailininkus V. Purvytį ir J.Volterį, o vėliau kurį laiką lankė Bliumo dailės mokyklą. Abiejų šių dailininkų pamokos nenuėjo veltui. Mokydamasis pas juos, P. Kalpokas įgijo pirmuosius dailininko įgūdžius ir optimistinį požiūrį į gyvenimą, išlikusį jo kūryboje, ypač peizaže, visam laikui. <…> 1900 m. už natiurmortą jis gavo bronzos medalį. Tai rodė, kad pripažįstamas jo talentas.“

Šaltinis: Salvinija Kalpokaitė. Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras. Publikuota: 2018.12.19.