Kazys Šimonis

Dailininkas, tapytojas. 

Gimė 1887 m. Starkonyse (Kupiškio r.). Mirė 1978 m. Kaune. 1908–1910 m. tapybos mokėsi pas Tadą Daugirdą, 1911–1917 m. tarnaudamas Rusijos kariuomenėje Kijeve, 1917–1918 m. Peterburge Fedosejevo piešimo kursuose, 1920–1921 m. – Kaune, privačioje Adomo Varno dailės studijoje. 1919–1924 m. dėstė piešimą Kauno „Aušros“ gimnazijoje, mokytojų kursuose, 1934–1946 m. dirbo Kauno meno mokyklos bibliotekos, muziejaus vedėju. 1947–1959 m. dėstė piešimą Kauno politechnikos institute. Surengė individualių parodų: Kaune (1925, 1929, 1949, 1958, 1967, 1977), Vašingtone, Bostone, Čikagoje (1925), Rygoje (1926), Klaipėdoje ir Paryžiuje (1927), Vilniuje (1968, 1975). LTSR nusipelnęs meno veikėjas (1962), LTSR liaudies dailininkas (1972).

K. Šimonis nutapė kompozicijų, peizažų, portretų, natiurmortų. Taip pat sukūrė Kazio Binkio, Vinco Krėvės, Simono Daukanto ir kt. autorių kūrinių, mokyklinių vadovėlių, lietuvių tautosakos leidinių iliustracijų, ekslibrisų, plakatų, pašto ženklų projektų, apipavidalino spektaklių, sukūrė tapytą dekoratyvinį pano Birštono svetainei (1938, neišliko), parašė atsiminimų knygą „Gyvenimo nuotrupos“ (1959).
Greta individualios kūrybos dailininkas visą gyvenimą domėjosi ir liaudies menu: rinko ir piešė liaudies meno dirbinius, gilinosi į valstiečių buitį, papročius, užrašinėjo tautosaką. K. Šimonio pieštuose stogastulpiuose, koplytstulpiuose, kryžiuose bei antkapiniuose paminkluose („krikštuose“) aiškiai matomas dailininko įsijautimas į piešiamo objekto struktūrą, jo vidinę sąrangą, dekoro savybes. Ryškus ritmo ir silueto jutimas, mokėjimas perteikti paminklo charakterį.

Parengta pagal LDM Dailininkų duomenų bazę.

Apie kūrybą:

Trečiajame dešimtmetyje subręsta individuali K. Šimonio pasaulėjauta: išryškėja mėgstami motyvai ir stilistinės ypatybės, fantastinė poetiška kūrybos kryptis. Jo amžininkai pastebi dailininko dėmesį istorinei tautos praeičiai, folklorinį mąstymą ir fantastinį kūrybos pobūdį. Jo mąstymo krypčiai bei vidinio pasaulio tobulėjimui turėjo didelės reikšmės Vydūno pažiūros ir lietuvių romantikų iškeltas požiūris į Indiją, kaip baltų protėvynę.

(...) Ir vis dėlto daugiausia peno jis gavo iš moderno, kuris buvo svarbiausias visų jo meninių ieškojimų postūmis. Susipažinęs iš arčiau su šia meno kryptimi jaunystėje, jis nuolat juto jos trauką. Pirmiausiai modernui jis išliko ištikimas tuo, kad buvo įsitikinęs, jog grožis – tai ne realios tikrovės ypatybių perkėlimas į meną, o poetinės dailininko fantazijos vaisius. (...) Tad tikrovės regimybę jis pakylėdavo iki folklorinio mąstymo, įžvelgdavo joje ir praeities prisiminimus, ir ateities nuojautą.

Parengta pagal: N. Tumėnienės įvadinį straipsnį kataloge „Kazys Šimonis“ / sud. N. Tumėnienė, Vilnius: Vaga, 2006, p. 15, 20.