Jonas Buračas

Dailininkas, tapytojas. Gimė 1898 m. Sidariuose (Radviliškio r.). Mirė 1977 m. Kaune.

Fotografo Balio Buračo brolis, akademiko Antano Buračo tėvas. 1927 m. baigė Kauno meno mokyklą (mokėsi pas Adomą Varną, Adomą Galdiką). Lankė privačią Justino Vienožinskio studiją. 1929-1930 m. tobulinosi Paryžiuje, Berlyne, Rygoje. 1945-1947 m. dėstė Kauno dailės mokykloje, 1946-1951 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. LDS narys nuo 1935 m. Nuo 1936 m. dalyvavo parodose. Kūrybą pradėjo medžio drožiniais, kūrė taikomąją grafiką. Nupiešė liaudies architektūros, kryžių, parengė ornamentikos albumą Čiurlionio galerijai. Ankstyvajai tapybai darė įtaką impresionizmas ir puantilizmas, plenerizmo principai. Vėliau įsivyravo nuosaikus tikroviškas vaizdas, prislopintas koloritas. Tapė gamtovaizdžius, miestų peizažus, istorines vietoves, Kauno ir Vilniaus architektūrinius paminklus, piliakalnius, mūšių vietas. Ištobulino akvarelės techniką – įvaldė laisvą potėpį, skaidrų koloritą. Nutapė autoportretų, portretų, sukūrė linoraižinių.
Parengta pagal: L. Šatavičiūtė-Natalevičienė, „Lietuvos dailininkų žodynas“, T. 3: 1918-1944, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013, p. 83-84..

Apie kūrybą:

„Impresionizmo įspūdžių pagautas, dailininkas ir Lietuvoje paveikslus nuo pradžios iki galo tapo gamtoje, kasdien ir tuo pačiu laiku ateidamas į tą pačią vietą, stebėdamas gamtą, esant panašiam apšvietimui. Geriausiai jam pavyksta pajūrio uosto vaizdai, kur didingas rūstokas gamtovaizdis bei sudėtingas apšvietimas padeda sukurti rimtus, kupinus vidinio susikaupimo peizažus. Juose dailininkas įdomiai sprendžia plenero problemą. (...) Visi šie kūriniai skirtingo stiliaus: vieni intymūs, impresionistiški, alsuoja turtingu spalviniu žaismu: rūke skęsta laivų kontūrai, spalva ir potėpiais išgaunamas erdviškumas („Klaipėda. Naujasis žiemos uostas”, „Rytas Kauno uoste”), o kiti epiniai.”
Parengta pagal: N. Tumėnienės tekstą leidinyje „Jonas Buračas. Reprodukcijos” (red. L. Patriubavičienė), Vilnius: Vaga, 1977, p. 5.

„Jo peizažai atskleidžia natūralų, ramų, didingą, plačiai išsiskleidusį, ypač vasaros metu, gamtos gyvenimą, jos stichinę galią. Dailininko potėpis priklauso nuo šių vaizduojamųjų objektų - medžių, debesų, žemės, vandens - materialumo. J. Buračo darbų išraiškingumas glūdi pačios gamtos egzistavime - jos materialumo, vidinio gyvenimo ritmo pajutime.
Parengta pagal: parodos katalogą „Jono Buračo tapyba", sud. N. Tumėnienė, šiaulių istorijos - etnografijos muziejus: šiauliai, 1981, p. 6

Paveikslas „Varputėnai” - skaidrus, šviesus, lengvas peizažas, skleidžiantis ramią nedidelio miestelio popietės nuotaiką. Impresionistinis darbas, atliktas šviesia subtiliai pilkšvų, purpurinių tonų palete priklauso brandžiam dailininko kūrybos tarpsniui, drauge įprasmina nesenų studijų Paryžiuje metu gautas pamokas. S.M.

Nuotrauka: J. Buračas. Autoportretas (aliejus, 1930?, Buračų šeimos kolekcija)