Tapytojas, pedagogas, profesorius, visuomenės veikėjas. 1970 m. baigė tapybą LDI. Nuo 1971 m. iki 1988 m. dėstė VDM, nuo 1988 m. dėsto LDI, iki 1994 m. buvo Tapybos katedros vedėjas, 1994-2004 m. VDA rektorius. Nuo 1975 m. LDS, nuo 1990 m. grupės „24“ narys. 2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2005 m. Ldk Gedimino ordino karininko kryžiumi, 2014 m. LR Vyriausybės kultūros ir meno premija. Kūryboje ryški ekspresionizmo tapybos įtaka. Vaizduoja žmones banalioje aplinkoje – autobuse, pašte, telefono būdelėje, perteikia jų jausenos dramatizmą. Tapybai būdingos fragmentiškos vienos ar kelių figūrų kompozicijos, spontaniškas, ekspresyvus piešinys, aštrūs spalvų deriniai. Nutapė groteskinių portretų, Aukštaitijos kaimų ir miestelių peizažų, perteikiančių subjektyvų provincijos gyvenimo pojūtį. Tapo aliejaus technika, kuria koliažus. Nuo 1967 m. dalyvauja parodose, surengtos asmeninės bei grupinės parodos Lietuvoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, JAV ir kitose šalyse.
Parengta pagal: Milda Žvirblytė „Lietuvos dailininkų žodynas“, T. 4: 1945-1990, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, p. 674-675.
Apie kūrybą:
„Šaltenis studijavo pas lietuvių tapybos meistrą arsininką Antaną Gudaitį, mokėsi pas Leopoldą Surgailį. šiandien dailininko naudojama vaizdų sistema semiasi inspiracijų tradiciniame lietuvių modernizme: griežta, tiksli komponavimo maniera, atidus požiūris į spalvą kartu išsaugant tam tikras dekoratyvias jos savybes.Dailininko kūrinių siužetai dažnai paprasti ir konkretūs, neturi pretenzingo filosofavimo; jų įtaiga, apibendrinimo jėga slypi sugebėjime plastiškai transformuoti paprastą motyvą, suteikti jam naują, nebanalų pavidalą.”
H. šabasevičius, „Arvydas šaltenis” in: 100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų, sud. R. Jurėnaitė, Vilnius: R.Paknio leidykla, 2000, p. 162.
Arvydas šaltenis aštuntojo dešimtmečio pradžioje, drauge su keliais kitais dailininkais (A. Kuru, K. Dereškevičiumi) pradėjo, anot kritiko Alfonso Andriuškevičiaus, „deromantizavimo tendenciją” lietuvių tapyboje, kuri aštriai oponavo oficialiai stilistikai ir tradicijai: „vaizduodamas žmones, rinkdavosi pabrėžtinai kasdieniškas situacijas: štai susmukusi snaudžia traukinio keleivė, aure blyškiaveidis jaunuolis nervingai kalba telefonu ir t.t. Herojų veidai, kūnai nėra gražūs, pozos - nei grakščios, nei kilnios, nei didingos (...) Utriruodamas kai kuriuos bruožus (pozos nerangumą, atitinkamą veido išraišką ir pan.), savo personažus autorius neretai traktuoja aiškiai ironiškai.”
Cit. iš: Alfonsas Andriuškevičius, „Deromantizavimo tendencija tapyboje” in: Lietuvių dailė: 1975-1995 (Vilnius: VDA leidykla, 1997): p. 39-40
