Antanas Žmuidzinavičius

Tapytojas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Gimė 1876 m. Seirijuose, Lazdijų raj. Mirė 1966 m. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

1890-1894 m. mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, 1898-1902 m. tapybą studijavo Varšuvoje pas Jevgenijų Zolotariovą. 1904-1906 m. tobulinosi Paryžiuje, 1908 m. - Miunchene, 1912 m. - Hamburge. Nuo 1899 m. dėstė piešimą. 1905-1906 m. buvo Paryžiaus lietuvių draugijos „Lituanija” narys. 1907 m. su kitais suorganizavo pirmąją lietuvių dailės parodą, įkūrė Lietuvių dailės draugiją ir kurį laiką buvo jos pirmininkas. 1908-1912 m. keliavo po įvairias Vakarų Europos šalis ir  JAV, tapydamas ir rengdamas ten savo paveikslų parodėles, skaitydamas paskaitas apie atgimstančią Lietuvos dailę tenykštėms lietuvių bendrijoms, rinko aukas lietuvių tautos namams. Nuo 1908 m. VDD narys. 1929-1934 m. Šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas, nuo 1934 m. Rotary klubo narys, 1934 m. Kauno miesto tarybos narys. 1920-1930 m. LMKD narys, 1932-1938m. Lietuvos dailininkų draugijos narys, nuo 1935 m. LDS narys ir vicepirmininkas, 1940 m. pirmininkas. 1927 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino tėvūno garbės ženklu, 1928 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, 1932 m. Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu. 1924 m. A. Žmuidzinavičius sugrįžo į Lietuvą, 1926-1940 m. dėstė piešimą Kauno meno mokykloje, 1941-1951 m. - Kauno taikomosios dailės institute. Čia 1947 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Tautodailės populiarinimo klausimais rašė periodinėje spaudoje, parašė apsakymų rinkinius, propagavo ir rinko liaudies meno dirbinius, sukaupė velnių skulptūrų kolekciją.

Pagrindinė kūrybos sritis – peizažai. Tapė romantiškus, idealizuotus Lietuvos kraštovaizdžius, pasižyminčius dekoratyvia, secesine stilizacija, kelių planų panoramomis. Žymiausi peizažai - „Dzūkų kaimelis“ (1906), „Nemunas prieš audrą“ (1917), „Dvi pušys“ (1930). Tapė portretus, žanrinius paveikslus, simbolistines kompozicijas, religinius paveikslus. Taikė al. tapybos techniką. Dekoravo Rumbonių bažnyčią, sukūrė Lietuvos herbo, plakatų, pašto ženklų, banknotų, Lietuvos vėliavos projektus. Surengė asmenines parodas Lietuvoje, Europoje, JAV.

Parengta pagal: N. Nevčesauskienė, „Antano Žmuidzinavičiaus jubiliejinė paroda”, in: LDM  Metraštis V, 1998, T. 2, p. 382-383 ir A. Valiuškevičiūtė, „Kauno meno mokykla (1922-1940)”, Vilnius: VDA leidykla, 1997, p. 186-187.

L. Šatavičiūtė-Natalevičienė, „Lietuvos dailininkų žodynas“, T. 3: 1918-1944, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013, p. 450-452.

 Apie kūrybą:

„A. Žmuidzinavičiui būdingas poetinis gamtos supratimas. Tapyba švelni, lyriška. Apie tai kalba kiekvienas jo peizažas. A. Žmuidzinavičiaus peizažai nėra siauro pobūdžio etiudai, o užbaigti paveikslai, išreiškią gamtos nuotaiką.”

P. Gudyno įvadinis tekstas, in: Tapyba, red. A. Valiuškevičiūtė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961, p. 12.

„Meilė gamtai, jautrumas aplinkai nulėmė A. Žmuidzinavičiaus kaip realizmo krypties atstovo kelią. Jo sieloje glūdėjo poreikis įamžinti dvasią jaudinančius aplinkos vaizdus. Dailininkas norėjo žavėtis aplinka, būti tikru romantiku, o kartais jautriu simbolistu, galbūt tai nulėmė atviras dzūkiškas charakteris, o gal stiprus pirmojo mokytojo autoritetas.“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Parodos „Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966). Retrospektyva“ kuratorė Jurgita Rimkutė. (Šaltinis)

Nuotrauka: Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius namie savo dirbtuvėje, 1954, šeimos archyvas.