Antanas Tamošaitis

„Dailininko kūryba iš esmės pasikeitė susižavėjus „šerkšnu” ir „spygliuotomis vėlomis”. Savotiškame pasaulėvaizdyje, pradėtame kurti šeštajame dešimtmetyje, svarbų vaidmenį ėmė vaidinti ne improvizacinis pradas, bet aiški kompozicijos sandara, griežtas linijų tinklas, kuris sukabino į vienumą ir suteikė visumos įspūdį pavieniams motyvams. Kūriniai yra konstruktyvūs ir tvirti, nes turi nepajudinamą pagrindą. Tas pagrindas buvo įžiūrėtas apšalusiuose langų piešiniuose žiemą, todėl galima teigti, jog ir čia neapsieita be gamtos įsikišimo. Ji ne tik diktavo motyvų atranką, bet dailininkui, pasiklydusiam pasaulio meno labirintuose ir ieškojusiam autentiškos išraiškos, pasiūlė pačią kūrinio sandarą. Į šerkšno linijas, tarp nelygių, apšarmojusių vertikalių, įpinti stilizuoti vaizdai nebuvo atsitiktiniai. Jie buvo padiktuoti mitų, legendų, pasakų ir dainų, tarsi nužengę nuo lietuvių liaudies tapytų skrynių, drožinių, žemaitiškų medžio raižinių, audinių, siuvinių.”

Parengta pagal: šatavičiūtė-Natalevičienė, Lijana. Antanas Tamošaitis. Gyvenimo ir kūrybos kelias, Vilnius: VDA leidykla, 2003, p. 70.