Skulptorius. Gimė 1921 m. Mončių k. Darbėnų vls. Kretingos aps. Mirė 1993 m. Paryžiuje, palaidotas Grūšlaukės k. kapinėse.
1942–1943 m. studijavo architektūrą VDU, 1944 m. pasitraukė į vakarus. 1947–1948 m. studijavo skulptūrą FDAM studijoje. Gavęs Prancūzijos stipendiją, 1950 m. atvyko į Paryžių, mokėsi Ossipo Zadkine’o studijoje. 1973-1988 m. vadovavo skulptūros studijai Paryžiuje. 1977-1981 m. dėstė Europos meno akademijoje Tyre Vokietijoje, 1983 m. vadovavo UNESCO skulptūros studijai Tulūzoje, dėstė vasaros akademijose Vokietijoje, Prancūzijoje. Dailininkų namų Paryžiuje narys. Kūrybai būdingi modernizmo skulptūros bruožai, ekspersyvios abstrakčios kompozicijos, ritminės skulptūros, primityvo raiška, archajinio liaudies meno įtaka. Naudojo akmenį, bronzą, medį, alebastrą, molį, rastus daiktus. Ankstyvuoju laikotarpiu sukūrė religinės tematikos skulptūrų, antkapinių paminklų, dekoratyvių skulptūrų, kalė Kančių kelio stotis Šv. Marcelijaus bažnyčioje Lane. Septintame dešimtmetyje kūrė apibendrintas, konstruktyvistines figūrines kompozicijas. Vėliau dirbo iš medinių elementų „sunarstytas“ skulptūras, kūrė kaukes, švilpius, iliustravo knygas. Nuo 1951 m. Paryžiuje dalyvavo Nepriklausomųjų dailininkų, Rudens salonuose, daugelyje grupinių parodų. Vėliau dalyvavo grupinėse parodose bei rengė asmenines parodas Prancūzijoje, Italijoje, JAV, Lietuvoje. 1999 m. Palangoje atidaryti A. Mončio namai-muziejus, kur saugomas dailininko palikimas, rengiamos parodos.
Parengta pagal: Milda Žvirblytė „Lietuvos dailininkų žodynas“, T. 4: 1945–1990, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, p. 503-505.
Apie kūrybą:
„Antanas Mončys buvo nepailstantis menininkas: skaptavo medį, kalė akmenį, liejo šviną, lipdė iš molio, lankstė geležį, tapė paveikslus, nuolat piešė, kūrė antkapinius paminklus, koliažus, papuošalus, projektavo scenovaizdžius, konstravo iš atliekų kaukes, dėliojo mozaiką, meistravo staliukus, dekoratyvinius šviestuvus, rantė židinio prietaisus, net velykinius kiaušinius dekoravo. Ne vienerius metus mokė skulptūros įvairiose vasaros „akademijose” ir kursuose. Atrodo, nebuvo jam teritorijos, į kurią jis su skulptoriaus pasirengimu negalėtų įžengti ir ką nors vertinga padaryti. Kuklų, ramų menininko būdą atsvėrė daugiabalsė kūrybos kalba.
(...) Žiūrint į Mončio piešinius, kyla keletas palyginimų bei asociacijų. Pirmiausia į akis krinta subtilus abstraktumo ir figūratyvumo derinys. Tiesiogine prasme Mončys abstrakcijų nekūrė - nei piešdamas, nei darydamas skulptūras. Abstrakti plastika, kaip minėta, buvo jam bekalbė. Dailininkui rūpėjo auginti, skleisti formas kaip asociacijų žiedus, varijuoti tūrius ir erdves, laispniškai tolstant nuo konkretaus motyvo, jo komentaro. Taip popieriaus lape užaugintos pusabstraktės „keimarinės” formos virsta vieningu ritmu pulsuojančiomis struktūromis.”
A. Mončio piešiniuose „aptinki nepakartojamą linijų ritmiką, originaliai sudėstytas galingas ovalų, kiaurymių, rinkių, grandinių struktūras. Iš be pertrūkio vedžiojamų linijų ir formų išauga monumentali plastika ir vyriška jėga, išauga gyvybė, kuri dauginasi įvairiais pavidalais.”
Parengta pagal: Antanas Mončys / sud. ir tekstas: V. Liutkus, Vilnius: LDS Dailės leidybos ir informacijos centras, 2003, p. 9; 70-71.
Nuotrauka iš A.Mončio namų-muziejus archyvo
