Tapytojas, pedagogas, dailės kritikas. Gimė 1931 m. Ariogaloje.
1950–1956 m. studijavo tapybą LDI. 1956–1957 m. dėstė TTDT, 1961–1976 m. – ČMM, 1977–1979 – LDI. Nuo 1957 m. LDS narys, 1974–1981 m. Tapybos studijos pirmininkas. Tapytojų grupės „Individualistai“ narys. 2002 m. LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas. Paskelbęs dailės kritikos straipsnių. 6 dešimtmečio pabaigoje nutapė teminių figūrinių drobių. Nuo 1960 m. tapė tik Vilniaus vaizdus. Tapydamas architektūrą abstrakčioje erdvėje, fasadus arba miesto planus, išplėtojo savitą žymės ir žemėlapio principais grįstą vaizdo sandarą, naudojo ir akrilą, taikė laikraščių ,ir ypač audinių, koliažą, purškimo techniką. Nuo 8 dešimtmečio pabaigos Vilniaus architektūros fragmentus derino su kultūros simboliais – verbomis, draperijomis, baroko skulptūromis. 10 dešimtmetyje urbanistikos, kartografijos, astronomijos motyvus papildė religine tema, Europos kultūros paveldo refleksija. Nuo 1956 m. dalyvauja parodose, surengė asmenines parodas įvairuose Lietuvos miestuose.
Parengta pagal: Milda Žvirblytė „Lietuvos dailininkų žodynas“, T. 4: 1945-1990, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, p. 649-651.
„(...) Vilnius Stasiulevičiaus kūryboje nėra vien urbanistinis peizažas, jis prilygsta savarankiškam filosofiniam žemynui, Lietuvos istorijos ir kultūros simboliui. Stasiulevičiaus paveikslai Vilniaus tema yra savita urbanistinio peizažo atšaka. Peizažą tapytojas suvokia novatoriškai – tarsi scenovaizdį ar monumentaliosios dailės kūrinį. Vaizduodamas Vilnių, dailininkas atsisako siužeto, literatūrinio pasakojimo, renkasi poetinę metaforą ir muzikinio mąstymo principus. Vieną ir tą patį motyvą tapytojas kaskart interpretuoja skirtingai, įžvelgdamas vis naujų nuotaikų. Dažnai to paties motyvo paveikslus jungia į ciklus, pasitelkdamas muzikines komponavimo struktūras. (...)
Ištikimybė Vilniaus temai ir intelektualumas, savita loginė paveikslų kompozicinė sandara, paremta urbanistinių struktūrų harmonija ir kaita, abstarkčios formos sudvasinimas ir laiko, kaip filosofinės kategorijos interpretacija, yapč jautrus ir išlavintas spalvų pojūtis, linijinės ritmikos muzikalumas ir novatoriškas koliažo ir paveikslo paviršiaus ir faktūros suvokimas, monumentalumas ir dekoratyvumas yra esminiai Stasiulevičiaus tapybos bruožai, išskiriantys šio dailininko kūrybą Lietuvių dailėje.”
Parengta pagal: D. Zovienė, „Aloyzas Stasiulevičius”, p. 150, in: 100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų, sudarė R. Jurėnaitė, Vilnius: R.Paknio leidykla, 2000
