Justinas Vienožinskis

”Justinas Vienožinskis gimė 1886 m. birželio 29 d. Mataučiznos vienk., Obelių valsčiuj, Rokiškio ap. 1898 m. įstoja į Mintaujos gimnaziją. Kaip "maištininkas" išmetamas iš 4 klasės. Toliau mokslus tęsia Maskvoje Paršino gimnazijoje ir Juchnevičiaus tapybos studijoje. 1905 m. grįžta Lietuvon, dalyvauja revoliuciniame judėjime, suimamas ir nuteisiamas 3 m. tvirtovės. Kalinamas Kauno ir Vilniaus Lukiškių kalėjimuose. Negalėdamas gauti politinės ištikimybės liudijimo, neranda vietos Rusijos aukštosiose mokyklose. 1908 m. nelegaliai pereina Austro-Vengrijos imperijos sieną ir priimamas į Krokuvos Imperatorišką Dailės Akademiją. Čia gauna 2 pagyrimo lapus, 3 medalius, 5 kartus siunčiamas į įvairias šalis peizažo studijuoti, lanko Vienos, Prahos, Budapešto muziejus, kaujasi dvikovoje dėl meilės. Gavęs diplomą ir dailininko vardą, grįžta Lietuvon 1914 m. 1918 m. jam pavedama organizuoti ir vadovauti Rokiškio gimnazijai, registruoti ir globoti meno turtus apskrities dvaruose. 1919 m. dėsto ir eina direktoriaus pareigas Rokiškio ir Zarasų gimnazijose. 1920 m. jam pavedama organizuoti paišybos kursus Vilniuje. Želigovskiui užėmus Vilnių, darbą nutraukia. Tų pačių metų rudenį Kaune įsteigia Paišybos Kursus. Pradžioje vienas eina direktoriaus, dėstytojo ir sargo pareigas. Kelių metų būvyje, perorganizavęs tuos kursus, įsteigia pirmąją Lietuvos meno mokyklą Kaune. Paruošia tos mokyklos įstatymą, gina jį Seime, važinėja užsienin susipažinti su meno mokyklų programomis ir dėstymo metodais. 1922 m., statant mokyklos rūmus, kovojo su policija ir Krašto Apsaugos ministerija dėl sklypo Žaliakalnio forte, mokinių talkininkaujamas krauna plytas į sunkvežimus iš senos sugriautos rusų tvirtovės. 1920-1924 m. pirmininkauja Čiurlionio Galerijos komisijai, tuo prisidėdamas prie Kauno dailės muziejaus įkūrimo. 1920-1924 m. aktyviai reiškiasi Lietuvių Meno Kūrėjų Draugijos veikloje. Iki 1924 m. eina Meno mokyklos direktoriaus pareigas. Nesutikęs su Švietimo ministerijos vedama politika, iš tų pareigų pasitraukia, pasilikdamas vien dėstytoju. 1926 m. skiriamas Švietimo ministerijos meno tarėju. Suorganizuoja prie ministerijos Meno Tarybą visų meno šakų veiklai koordinuoti. 1927 m. pabaigoje vėl buvo iškelta Vienožinskio kandidatūra į Meno mokyklos direktorius. Bet švietimo ministeris su tuo nesutiko. Ir kai Vienožinskis dar buvo nušalintas nuo paišybos dėstymo aukštajame skyriuje, kilo mokinių protestai, susirėmimai su mokytojais, mokinių šalinimas iš mokyklos, areštai, visuotinis streikas. Ryšium su šia "revoliucija" jis atleidžiamas iš pareigų ir ištremiamas iš Kauno. 1930 m. J. Vienožinskis įsteigia Kaune savo privačią tapybos studiją, kur mokosi dalis iš Kauno meno mokyklos už streiką pašalintų mokinių. 1932 m. dėl finansinių sunkumų studija likviduojama, ir Vienožinskis išvyksta dėstyti paišybos į Zarasų gimnaziją. 1934 m. organizuoja Lietuvos Dailininkų Sąjungą ir išrenkamas jos pirmuoju pirmininku. 1936 m. Švietimo ministerijos vėl pakviečiamas dėstytoju į Kauno Meno mokyklą. 1940 m. perkeliamas Vilniaus dailės mokyklon tapybos studijai vadovauti, kur dirbo iki 1946 m. pabaigos. Tais pat metais suteikiamas jam mokslinis profesoriaus laipsnis. 1947 m. jam skiriama pensija iki gyvos galvos. Tačiau gavęs šį paskutinį atpildą iš darbdavių, nesugeba prisitaikyti partijos linijai, apkaltinamas formalizmu, ir 1949 m. pensija jam atimama. 1949 m. pripažintas nedarbingu invalidu iki gyvos galvos. Mirė 1960 m.” Viktoras Vizgirda, ”Dailininkas Justinas Vienožinskis”, straipsnis 1961 m. išeivijos žurnale ”Aidai” (http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&id=3087&Itemid=254) „Įsisukęs į meno organizavimo sūkurį, Justinas Vienožinskis ilgai nedalyvavo parodose. Įvairūs Lietuvių meno kūrėjų draugijos reikalai, pedagoginis darbas, Meno mokyklos statybos rūpesčiai visiškai atitraukė nuo kūrybos, todėl dailininkas paprastai tapydavo tik vasaromis grįžęs į tėviškę. Jaukūs gimtieji namai, vaizdingos Dačiūnų apylinkės, snaudžiančio sodo pavėsio tyla padėdavo atgauti jėgas, atsikratyti kasdienių rūpesčių. Ramioje tėviškės aplinkoje pamažu skleisdavosi giliausios kūrybos paskatos, ir tik čia dailininkas pasiėmęs dažus vėl atsistodavo prie molberto [...]. Savo darbuose Vienožinskis nuosekliai plėtojo postimpresionizmą, t.y. sezanizmą, trečiojo dešimtmečio Lietuvos dailėje beveik naują reiškinį, kuris bendrame lietuvių tapybos raidos kontekste buvo labai ženklus.” Dalia Ramonienė, Justinas Vienožinskis, Vilnius: VDA leidykla, 2004: 211-212.