„Nes iš tikrųjų pagrindinė Ilčiuko taktika - viską apversti ir pasinaudoti trūkumu, techniniu broku. „Diena”, taip pat ir iš televizijos ekrano perimta „Virtuali diena” prasidėjo nuo klaidos - tyčia nepersuktos juostos, kuri fotografijoje reiškia ir susinaikinimo veiksmą - savotišką savižudybę. Mat fotografuodamas tą patį kadrą iki begalybės galiausiai sukuri tik šviesą - nesvarbu, kad ne tunelio gale.Vidmantas Ilčiukas sustojo anksčiau. Fotografijose akivaizdžiai matyti, kaip viena akimirka naikina kitą, peršviesdama materiją verčia ją prisiminimu. Taip pailgėja statiškos fotografijos laikas - ji tampa daugiabriauniu praėjusios dienos kristalu, kur kompaktiškai telpa visi veiksmai, visa minia, daugybė atskirų, susidaužiančių, bet vienas kito nematančių veidų. Fotografija - lyg stiklinis stendas, kuriame prisegti visų, netyčia patekusių į fotografo užmestą tinklą, atsitiktinių nuotaikų, minčių, šypsnių, nusistebėjimų „drugeliai”. Diena susinaikina stengdamasi išlikti. (...)
Blyškus žodis „diena” - ir dėl savo kasdieniškumo, ir dėl viską subanalinančio sklaidyto dienos apšvietimo - Ilčiukui yra kodinis būties pavadinimas. Nes viskas tikra tik šią vienintelę dienos akimirką, bet kartu ji yra tik nereikšmingas būties fragmentas - kiek dienų yra gyvenime ir kas prisimins šią dieną? Vadinasi, tikrovė skendi šiame nereikšmingume, kuris, žinoma, imponuoja supratimą apie meną linkusiam paneigti menininkui. (...)
Ilčiukas kuria katastrofiško absurdo zonoje. Ką menas čia gali pakeisti? Juk, anot jo autoriaus, „menininkas yra tas, kuris ne tik bando perskaityti jam nugaroje badomą tekstą, bet ir pats rašo savąjį žinodamas, kad jo niekas neskaitys.”
A. Narušytė „Tekstas, kurio niekas neskaitys” in: Dailė 2006/1, Vilnius: LDS leidykla, p. 80-85
