„Priversdamas mus į peizažo tuštumą būtinai įdėti turinį, įžvelgti dramos užuomazgą, Gelguda demaskuoja ir tradicinio peizažo suvokimo intencijas. Nes juk ir tada, kai akis maloniai vedžiojama iš artumos į tolumą, iš tankmės į erdvę, iš žemės į vandenį ir t. t., veikia tas pats geismas perskaityti prasmingą tekstą bet kur. Tad kiekvienas peizažas yra detektyvas, kiekvienas yra šiek tiek „kriminalinis”. Dekonstruodamas tradicinį peizažą Gelguda išryškina jo fiktyvumą. Jis parodo, kaip vaizdas lyg kažkieno sukurta matrica įkalina sąmonę kolektyvinės atmnties gaminamo mąstymo klišėse, o peizažo konvencijas pamiršusi fotografija tiesiog verčia mąstyti apie tai, kas priešinga harmonijai - chaosą, konfliktą, mirtį. Taigi „Kriminaliniai peizažai” yra autoironiški, jie neslepia siekią mus apgauti, įtraukti į fiktyvų semiotinį žaidimą. (...)
Inscenizuodamas menamas nusikaltimų vietas, Gelguda paverčia įprastus Lietuvos medžius, tvoras, namus blogio ženklais. Nors gal tai jau seniai padarė spauda. Jai ironiškai antrinantys „Kriminaliniai peizažai” yra netikras prisipažinimas, kad vaizdas yra fikcija, detektyviniu žaidimu slopinanti aplink nebūties, tuštumos centrą skriejančių minčių chaoso siaubą. Netikras, nes dekonstruodamas peizažo tradiciją, supainiodamas teksto ir vaizdo fikcijas, Gelguda atveria fotografinėmis reprezentacijomis dangstomos tikrovės nepažinumą.”
A. Naryšytė „Dvigubos fikcijos tikrovė” in: Ugnius Gelguda. Kriminaliniai peizažai, Vilnius: Artbooks,p. 12-14
