Teodoras Kazimieras Valaitis

1934–1974

9 kūriniai galerijoje 45 lotai aukcionuose

Skulptorius, dailininkas. Gimė 1934 07 04 Kaune, mirė 1974 09 21 Smiltynėje (žuvo gaisre); palaidotas Vilniaus Saulės kapinėse.

1947–53 mokėsi KDM. 1953–59 studijavo skulptūrą LDI. Nuo 1965 Vilniaus „Dailės“ kombinato dailininkas. Nuo 1964 LDS narys. Sukūrė mažųjų formų ir dekoratyvių skulptūrų, interjero puošmenų, linoraižinių, tapybos kompozicijų, piešinių. Ankstyvoje kūryboje plėtojo neoklasicizmo stilistiką, mėgo mitologines temas ir motyvus, vėliau taikė pokubistinės stilizacijos principus, kai kurie kūriniai pasižymi siurrealizmo iracionalumu. Garsėjo kaip novatorius; kūrė itin stilizuotų, vėliau abstrakčių formų skulptūras, objektus; šią raišką pritaikė visuomeninių pastatų interjero puošybai. Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo gaminti kinetinės skulptūros objektus. Kai kurie kūriniai pastatyti pagal eskizus po autoriaus mirties. Nuo 1960 m. dalyvavo parodose, surengtos pomirtinės parodos Lietuvoje, Latvijoje.
Parengta pagal: Milda Žvirblytė „Lietuvos dailininkų žodynas“, T. 4: 1945-1990, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, p. 746-747..

Apie kūrybą:

Asmenybės žavesys, meniniai gabumai, priklausomybė neoficialiam Vilniaus elitui ir ankstyva mirtis pavertė Valaitį kultūriniu herojumi. <...> jis pasirinko dekoratyviąją skulptūrą, aukodamas šlovę ir dalį privilegijų, bet laimėdamas galimybę legaliai taikyti modernizmo kalbą. Bendradarbiaudamas su architektais – adaptavo kiek leido skurdžios sovietmečio technologinės galimybės – vakarietiškas interjero dizaino inovacijas. <...> Nuo studijų laikų Valaičiui būdingą analitinį dėmesį tradicinėms meninėms išraiškos priemonėms – koloritui, perspektyvai, kompozicijai, ir kt. – keičia impulsyvi saviraiška. <...> Valaitis atsiveria kaip savo epochos Vakarų meno aktualijas pažinęs plataus akiračio kūrėjas, subtilus klasikos mėgėjas, vienos kūrybos srities rėmuose netilpęs menininkas, kuris suvokė dailę ne tik kaip santykio su aplinka vizualinį įprasminimą, bet ir kaip aplinkos plastinio pertvarkymo priemonę, o meninę kūrybą – ne tik kaip asmeninių vizijų įvaizdinimą, bet ir kaip gyvenimo būdą. Kasdienybės šventes jis meistriškai užfiksavo piešiniuose ir tapybos ant popieriaus darbuose, o interjero dizaino priemonėmis pats kūrė šventės aplinką sau ir savo amžininkams.
Parengta pagal: Giedrė Jankevičiūtė „Teodoras Kazimieras Valaitis 1934-1974“ parodos katalogas 2014, Vilniaus dailės akademijos leidykla, p. 11-13.

Nuotrauka: Aleksandra Jacovskytė (© LATGA, 2020)