„S. Katkevičienė neturėjo nei tiesioginių nei netiesioginių mokytojų, kuriais ji būtų bandžiusi sekti. (..) Kūrybos imtis paskatino grynai vidiniai, asmeniniai impulsai bei pati prigimtis: menininkės genus Stefanija paveldėjo iš savo motinos - puikios audėjos ir, savo ruožtu, perdavė juos dukrai - dabar profesionaliai dailininkei tekstilininkei. Tapyti pradėjo po vyro mirties, apie 1985 m., ir išsyk taip tapyti, kad dukra dailininkė nė nebandė jai ką nors patarti, išskyrus kai kuriuos tevchno9loginius dalykus (pvz., kad negalima maišyti aliejinių dažų su guašu). Temos , motyvai, kompozicijos, ritmai, spalvų bei pustonių dermės ateina tartum savaime ir natūraliai susilydo į nepaprastai gyvybingą, sodrų ir įatigų plastinį audinį. „Tai, ką aš piešiu, imu pati iš savęs. Mna netikę niekieno darbai - tik mano pačios”, prisipažino Stefanija.
(...)
S. Katkevičienės tapyba turi imanentinę vertę pati savaime, kuriai bet koks kontekstas yra niekas.”
Parengta pagal: Stefanija Katkevičienė / sud. B. Patašienė, tekstas: A. Patašius, Vilnius: „Lietuvos aido” galerija, 1998
