„Ko gero, nė viename kitame R. Požerskio fotografijų cikle aplinka nėra tokia iškalbinga kaip serijoje „Lietuvos senamiesčiai”: čia ji padeda kurti ir įspūdingą atvaizdų estetiką, ir sukelti žiūrovui tam tikrus emocinius potyrius, ir perteikti apibendrintą autoriaus mintį. (...) Optinės deformacijos kasdienio gyvenimo fragmentus paverčia neįprastais vaizdiniais ir išryškina įsimintinus senamiesčio gyventojų charakterius, kurie fotografijose atrodo paženklinti vidinės dramos ir egzistencinio nerimo. Tačiau po šiuo akivaizdžiu fotografinių atvaizdų dramaturgijos sluoksniu veriasi ir kitas, galbūt sunkiau pastebimas, bet gilesnes įžvalgas perteikiantis fotografijų prasmės lygmuo. Atidžiau įsižiūrėjus į serijos „Lietuvos senamiesčiai" visumą, o ne tik į atskirus darbus, galima pastebėti, kad gyvenimo drama skleidžiasi ne vien nespalvotų fotografijų kontrastuose, vaizdo deformacijose ar dinamiškose kompozicijose, bet ir žmonių santykių įvairovėje, skirtingų likimų priešpriešoje. Lietuvos senamiesčiai tampa scena, kurioje išgyvenimai ar prieš fotoaparatą suvaidinami patys įvairiausi jausmai.”
Tomo Pabedinsko tekstas in Romualdas Požerskis. Lietuvos senamiesčiai 1974-1985, Vilnius: LFS Kauno skyrius, 2011, p. 9-10
