„Tačiau mums R. Vikšraičio nuotraukose užfiksuotas gyvenimas, ko gero, atrodo per daug tikras, kad fotografo darbus būtų galima „prisijaukinti” kaip dar vieną siurrealistinio meno pavyzdį. Tarp autoriaus ir jo įamžintos tikrovės neįsiterpia joks meninis stilius ar išankstinė konceptuali nuostata - provincijos gyvenimas dokumentuojamas su neslepiama ironija, tačiau nuoširdžiai. šis savotiškai intymus R. Vikšraičio santykis su fiksuojama aplinka nuotraukose atsiskleidžia todėl, kad ji fotografui yra gerai pažįstama - autorius fotografuoja provinciją, kurioje pats gyvena. Galbūt kaip tik todėl jam pavyksta išvengti kitiems fotografams kone neišsprendžiamų kūrybinių ir etinių problemų: fiksuoti vargstančius žmones, nemoralizuojant ir nepaverčiant jų sentimentalaus gailesčio objektais, fotografuoti nuosmukį išgyvenančius asmenis, neišnaudojant jų „meno” labui.”
Tomas Pabedinskas „Tarptautinio renginio veide ir Lietuvos kaimo grimasos” in 7 meno dienos, nr. 26, 2011 07 01
