Raimundas Sližys

Dailininkas tapytojas. Gimė 1952 m. Kaune. Mirė 2008 m. Vilniuje.

1970 m. baigė KDM. 1970-1976 m. LDI studijavo Freskos-mozaikos katedroje. 1976-1980 m. dirbo Respublikiniame Kultūros paminklų restauravimo treste dailininku restauratoriumi. 1983 m. dirbo Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje tapybos dėstytoju. Nuo 1991 m. Vilniaus dailės akademijoje dėstė tapybą, (docentas - 1994). Nuo 1976 m. dalyvavo dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje. ). Nuo 1981 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dalyvavo Baltijos tapybos trienalėse (1987, 1990, 1996). Tapyba pasižymi rafinuotu dekoratyvumu, secesiniu linijų, siluetų ritmu, lygaus fono ir ornamentuotų plotų deriniais, šviesių spalvų koloritu. Paveikslams charakteringi personažai su didele galva, gosliu veidu (dažnai su autoportreto bruožais), smulkiu deformuotu kūnu, laibomis, išpuoselėtomis galūnėmis. 8 dešimtmečio kūryboje vyrauja šaržuoti portretai.
Parengta pagal: Milda Žvirblytė „Lietuvos dailininkų žodynas“, T. 4: 1945-1990, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, p. 636-637..

Apie kūrybą:

R. Sližys iš kitų savo kartos atstovų, tapiusių kaimo vaizdus, gamtovaizdžius, išsiskyrė tapybos objektu pasirinkęs socialinę miesto erdvę bei jos gyventojus. Dailininkas groteskiškai vaizduoja snobiškus personažus: tuklių figūrų, kumpanosius, bejėgiškai mosikuojančius mažomis rankutėmis, bevalius žmogėnus, kuriems įdomiau vėpsoti į greta stovinčio personažo pakaušį ar į rankose laikomą papūgą, nei atsukti žvilgsnį į žiūrovą, moteris - apnuogintomis nugaromis, siauromis, aptakias figūras aptempiančiomis suknelėmis, aukštakulniais bateliais. Personažų mostai atsainūs, tingūs, žvilgsniai ir veido išraiškos - arogantiškos, apsnūdusios ir abejingos. R. Sližio paveiksluose žmonės visuomet atsipalaidavę, dalyvaujantys vakarėliuose ar pasipuošę pramogų ritualams. Kiekvienas eilinis ar grupinis portretas kaip ir žanro scena yra paverstas alegorija.

Groteskas, šaržas, ironija R. Sližio paveiksluose buvo tarsi pasipriešinimo sovietinei ideologijai forma ir iššūkis korumpuotam gyvenimui. Dailininkas provokuoja žiūrovą, pasinerdamas į savo laiko negandas ir konkrečiai į jas reaguodamas, menininkas kritikuoja visuomenę, tačiau užima ne teisėjo, o tos visuomenės dalyvio poziciją. Vėlesniuose darbuose visuomeniškai angažuotas groteskas dingsta, R.Sližys tiesiog studijuoja snobistinius personažus sarkastiškai ir kartu susižavėjęs, pritaikydamas Vienos secesijos citatas.

Kūrybai būdinga salsvas blankus pastelinis koloritas, smulkūs potėpiai. Formos minkštos, aptakios ir „nunykstančios”, smailėjančios į apačią. Tapysena subtili ir jautri, švelniai modeliuoti veidai, minkštos raudonos lūpytės ryškėja kaip kontrastas balkšvame putliame veide. Į neryškius kontūrus įsiterpia kokia nors su meile nutapyta detalė, traukianti žvilgsnį tarsi aiškiau fokusuotas fotografijos fragmentas „išplaukusioje” nuotraukoje: petnešėlė, išlindusi iš po nuslydusios suknelės, manieringos moteriškės bamba, auskaras ar apskriti akiniai.
Parengta pagal LDM Dailininkų duomenų bazę ir Jurgitos Ludavičienės straipsnį "Slidžios Sližio figūros" in: Literatūra ir menas, 2005 06 17, Nr. 3053; bei pagal  „Lietuvos dailės istoriją” (Vilnius, 2002).

Nuotrauka: Arūnas Baltėnas