Tapytojas, piešėjas, pedagogas. Gimė 1745 m. Varšuvoje, Mirė 1807 m. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.
Piešimo ir graviravimo mokė tėvas Lukas Smuglevičius, privačiai mokėsi pas Simoną Čechavičių. Nuo 1765 m. mokėsi Romoje pas Antonio Maronį, nuo 1765 m. studijavo Šv. Luko dailės akademijoje Italijoje. Romoje susipažino su antikos paveldu ir klasicizmo daile. 1785 m. atvyko į Vilnių tapyti paveikslų restauruojamai Katedrai. Nuo 1797 m. Vyriausioje Lietuvos mokykloje (vėliau VU) įkūrė piešimo ir tapybos katedrą, buvo išrinktas profesoriumi. Ankstyvajai kūrybai įtakos turėjo vėlyvasis barokas, vėliau – klasicizmas. Kūriniams būdinga meistriška kompozicija, tikslus piešinys, aiški apibendrinta forma, subtili šviesokaita. Sukūrė paveikslų antikiniais siužetais, paveikslų Lenkijos ir Lietuvos istorijos temomis. Vilniaus katedrai nutapė 12 apaštalų paveikslus, didžiojo altoriaus paveikslą. Nutapė portretų, šeimyninių grupinių portretų, buitinio žanro paveikslų. Dekoravo VU didžiąją posėdžių salę. Nupiešė freskų piešinių, kuriuos Marco Carloni išraižė.
Parengta pagal: J. Širkaitė, „Lietuvos dailininkų žodynas“, T. 2: 1785-1918, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 374-377.
Apie kūrybą:
P. Smuglevičius užima ypatingą vietą Lietuvos dailės istorijoje. XVIII a. pab. – XIX a. pradž. jis buvo vienas populiariausių ir labiausiai vertinamų vietinės kilmės dailininkų – pictor doctus, išsilavinimu ir profesiniu pasirengimu lenkęs daugelį savo amžininkų.
Dalia Tarandaitė, „Pranciškus Smuglevičius. Nuo antikinės Romosiki Vilniaus universiteto“, parodos katalogas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Vilnius, 2022, p. 10-13.
Beveik visoje P. Smuglevičiaus tapyboje šviesotamsos reiškiniai ir formų plastika pirmauja prieš koloritą. Mėgstamiausia jo tapybos forma – tai vienspalvė tapyba. Kartais savo paveiksle jis imituoja bareljefinę skulptūrą, bet plastinės formos charakteristikoje iki galo išlieka tapytoju, operuojančiu gausiais šviesotamsos perėjimais, kaip ir diferencijuota faktūra. Platūs temperamentingi potėpiai, turtingas šviesos žaismas daiktų paviršiuje, gausūs refleksai, konkretus medžiagiškumas – visa tai apsaugojo Smuglevičių nuo kietos ir sausos tapybos. Formų plastika, nors ir disciplinuota, aiškiai telpa erdvėje, virpa atspindžiais, veikia žiūrovo emocijas.
P. Smuglevičius klasicistinį ir barokinį realizmą sugebėjo gana darniai suvienyti, juo labiau, kad nei klasicizmui,nei barokui neteikė pirmenybės, nesekė jais aklai, dogmatiškai, derino juos su tais kūrybos pradais, kurių sėmėsi iš realios aplinkos.
P. Smuglevičiaus kūryba pagal jo epochos reikalavimus buvo įvairiapusė, krypo į naujus kūrybinius ieškojimus. Meninių priemonių įvairumas, tematinis turtingumas, charakterių konkretumas neabejotinai išplaukė iš jo asmenybės, iš jo interesų visapusiškumo, iš jo filosofinio požiūrio į žmogų ir žmoniją, o ypač į paprastą žmogų.
Parengta pagal: Vladas Drėma „Pranciškus Smuglevičius“, Vilnius: Vaga, 1973, p.
Iliustracija: P. Smuglevičius. Autoportretas (aliejus, mokinio kopija, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Šaltinis: Pranciškus Smuglevičius - Visuotinė lietuvių enciklopedija
