Dailininkas, tapytojas. Gimė 1941 m. Radviliškyje. Mirė 2020 m. Vilniuje. Leono Katino sūnus.
1964 m. Lietuvos dailės institute baigė architektūrą. 1971-1976 m. lankė Tibeto kultūros, filosofijos ir meno kursus. 1964-1966 m. Miestų statybos projektavimo instituto architektas. 1971-1992 ČMM mokytojas. 1992-2007 m. dėstė VDA Tekstilės katedroje. Nuo 1970 m. LDS, nuo 1990 m. grupuotės „24“ narys. Nuo 7 dešimtmečio vidurio kūrė tapybą aliejaus, akrilo technika, liejo akvareles, taikė koliažą. Ankstyvuosiuose kūriniuose siekė maksimaliai apibendrinti natūrą, pabrėžti savarankišką spalvų, potėpių, ritmo reikšmę. Vėliau plėtojo individualią abstrakčios dailės raišką, derino geometrines, organines formas ir linijinį piešinį, jungė įvairius tapymo būdus. Sukūrė instaliacinio pobūdžio kūrinių, išplečiančių tradicines tapybos sampratos ribas. Nuo 1966 m. dalyvavo parodose; individualios Vilniuje, Taline (1973), Šarlotensvilyje (Virdžinijos valstija, 1974), meno projektuose Lietuvoje ir užsienyje. 1999 m. apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija.
Parengta pagal: Milda Žvirblytė „Lietuvos dailininkų žodynas“, T. 4: 1945-1990, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, p. 353-355..
Apie kūrybą:
L. L. Katino kūryba galėtų būti pavadinta kosmologiška: operuodamas nežemiškų erdvių, dangaus kūnų,visatos procesų įvaizdžiais, autorius nuteikia žiūrovą pasijusti kosminio vyksmo stebėtoju ir dalyviu. Antra, dailininko paveikslai stipriai veikia žmogų tiek savo plastine sąranga, tiek žadinamomis kultūrinėmis asociacijomis. (...) Savo kūrybos plastines savybes ir jos asociatyvumą autorius yra gražiai sulydęs į viena, paveiksluose šiedu sluoksniai neina skyrium. (...) Trečia, L. L. Katinas gražiai vartoja specifines tapybos priemones, bet drauge ne viename jo paveiksle svarbus vaidmuo tenka ir pačiai užmačiai - taigi čia regime ir šį tą iš konceptualiojo meno arsenalo, vėl koja kojon su plastika eina intelektualinis žaidimas
Parengta pagal: A. Andriuškevičius, Lietuvių dailė: 1975 - 1995, Vilnius: VDA leidykla, 1997, p. 202
