Juozas Balčikonis gimė 1924 m. Giedraitinėje (Panevėžio apskritis), mirė 2010 Vilniuje, lietuvių tekstilininkas. 1950 baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą (mokėsi pas L. Truikį, V. Kairiūkštį), nuo 1949 jame dėstė. 1951–89 Lietuvos dailės instituto Tekstilės katedros vedėjas; profesorius (1972). Vilniaus dailės akademijos garbės profesorius (2003). Nuo 1948 dalyvavo parodose; individualios Vilniuje (1972, 1994–96, 1999–2001), Belgrade (1972), Briuselyje (1973), Kaune (2002), Kėdainiuose (2007, su V. Daujotu). Sukūrė gobelenų, rištinių kilimų, mišrios technikos kompozicijų, dekoratyvinių audinių projektų. Ankstyvieji kilimai (Rugiapjūtė 1948, Derliaus nuėmimas 1950, Ralio, karvytės 1959, Kolūkio džiaugsmai 1960) statiškos, ornamentiškos kompozicijos, liaudiški. Vėlesnieji (Žiema 1962, Žiedai tėvynei 1965, Liaudies šventė 1967, Sutartinė 1968) apibendrinto piešinio, monumentalūs, pabrėžtinai ritmiški, 8–9 dešimtmečio – muzikalesni (Gintaro krašto daina, Mėnesienos sonata, abu 1972, ciklas Metų laikai 1975–80). Vėlyvieji kūriniai krikščioniškosios, senųjų kultūrų tematikos. Sukūrė tautinių drabužių eskizų (1955–1980 dainų švenčių dalyvių; su žmona R. Songailaite-Balčikoniene – ansamblio Lietuva, 1968, 1977, 1980). Parašė knygą Audinių raštai (1961), su kitais sudarė serijos Lietuvių liaudies menas albumus Audiniai (kn. 1–2 1957–1962), Juostos (1969), Drabužiai (1974). Kūrinių turi Lietuvos, Rusijos (Maskvos, Sankt Peterburgo) muziejai. LSSR valstybinė premija (1967). Gedimino ordino Karininko kryžius (2001).
Parengta pagal Valstybinę lietuvių enciklopediją, aut. Lijana Šatavičiūtė
