Jonas Prapuolenis

Jonas Prapuolenis į lietuvių taikomąją dailę įėjo kaip plataus diapazono dailininkas – interjeristas, talentingas baldų komplektų, papuošalų kūrėjas, ir kaip pedagogas. <...> J. Prapuolenio baldų komplektus sunku gretinti su kurio nors kito menininko darbais – jie labai originalūs, saviti ir drauge artimai susiję su tautodailės tradicijomis. <...> „Iš tikrųjų,– rašo autobiografijoje J. Prapuolenis,– mano svarbiausias ryšys su liaudies menu buvo iš tėvų paveldėtas.“ <...> Brolio Antano padedamas, J. Prapuolenis 1921 metais apsigyvena Kaune ir lanko amatų mokyklos medžio ir metalo plastikos skyrių, o 1923-siais išlaiko konkursinius egzaminus į Kauno Meno mokyklą – tuo metu vienintelę dailės mokyklą Lietuvoje. Mokėsi pas Joną Šileiką, Kajetoną Sklėrių, Vladą Dubeneckį, Paulių Galaunę, kuris kaip tuometinės M. K. Čiurlionio galerijos direktorius, davė J. Prapuoleniui pirmąjį stambesnį užsakymą – padaryti M. K. Čiurlionio paveikslams rėmus (1928). Jau 1928 metais, baigęs Kauno Meno mokyklą, ima savarankiškai dirbti meninius įvairių paskirčių baldus įstaigoms ir privatiems asmenims, įsteigia savo baldų studiją. 1930 metų Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune už baldų komplektą ir kitus dailiuosius medžio darbus buvo apdovanotas aukso medaliu. 1932 metais surengia meninių baldų ir smulkesnių dirbinių individualią parodą „Žiūri ir atsižiūrėti negali“. J. Prapuolenis išvyksta į Paryžių, kur 1934–1935 m. aukštojoje Taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokykloje (Conservatoire national des Arts et Metiers) lanko interjero skyrių. Nemaža įtakos jam turėjo Paryžiaus dailininkas baldų kūrėjas Émile-Jacques Ruhlmann <...>. Grįžęs Į Lietuvą, J. Prapuolenis praplečia savo studiją ir vėl imasi darbo. Pirmas didelis uždavinys, kurį jis su grupe meistrų 1936 metais atlieka – gotikinės menės interjeras Kauno Karininkų ramovės svetainėje. <...> J. Prapuolenio kūryba skirstytina į tris pagrindinius laikotarpius: 1928–1939 m.; 1940–1955 m. ir 1956–1970 m. Šie laikotarpiai tipingai atspindi meninius ir emocinius kitimus jo kūryboje: iš pradžių baldų formų modernumas persipina tik su nežymiais liaudies meno aspektais, kaskart vis labiau išryškėjančiais, vėliau stengiamasi kūrybiškai tęsti dominuojančias liaudies baldų tradicijas ir pagaliau dėsningai suformuojama darni novatoriškumo ir liaudiškumo esminių principų sintezė.
Parengta pagal: K. Čerbulėno įvadinį straipsnį albumui „Jonas Prapuolenis“ (Vaga, 1970)

Jonas Prapuolenis gimė 1900 m. kovo 14 d. Šakių apskrities Tupikų kaime mažažemių valstiečių šeimoje. Polinkį menui paveldėjo iš tėvų (tėvas buvo dailidė, mama - audėja). Anksti mirus motinai, Jonas anksti pradėjo dirbti. Dar vaikystėje jis iš karklų pynė įvairiaspalves kraiteles, drožinėjo iš beržo ir klevo šaukštus, druskines, kultuves, lazdas. Vėliau ėmėsi skobti stogastulpius, dirbti dekoratyvines tvoreles, suoliukus sodyboms.

1919 m. savanoriu įstojęs į Lietuvos kariuomenę tarnavo artilerijos pulko stalių dirbtuvėse.
1921 m. apsigyveno Kaune ir pradėjo lankyti Kauno amatų mokyklą, kurioje studijavo medžio ir metalo plastiką.
1923 m. įstojo į Kauno meno mokyklą (vienintelę tuo metu dailės mokyklą Lietuvoje). Čia jo mokytojai buvo tapytojas Jonas Šileika, dailininkas Kajetonas Sklėrius, architektas Vladas Dubeneckis, meno tyrinėtojas Paulius Galaunė.
Pirmasis oficialus užsakymas - pagaminti M. K. Čiurlionio galerijai rėmus M. K. Čiurlionio paveikslams (1928 m.).
Studijuodamas J. Prapuolenis dirbdavo duris ir langas ir taip užsidirbdavo pragyvenimui. Jau tuo laikotarpiu jis kurdavo ir gamindavo iš karklų pintas lovas, kėdes ir stalus, mažas dėžutes papuošalams su vietinio perlamutro inkrustacijomis, liaudiškai interpretuotus lentinio tipo antkapinius paminklus (krikštus).
Didelę įtaką J. Prapuoleniui tuo metu darė skulptorius Vladas Grybas, paskatinęs ieškoti lietuviško charakterio baldų komplektams bei interjerams kurti.
1928 m. baigęs Kauno meno mokyklą pradeda savarankiškai dirbti meninius įvairių paskirčių baldus įstaigoms ir privatiems asmenims, įsteigia savo baldų studiją. Tuo metu J. Prapuolenis pradeda dalyvauti ir parodose.
1930 m. Kaune vykusioje Žemės ūkio ir pramonės parodoje už baldų komplektą ir kitus dailiuosius medžio darbus jis apdovanotas aukso medaliu.
1932 m. J. Prapuolenis surengia meninių baldų ir smulkesnių dirbinių individualią parodą, kuri Lietuvoje buvo labai gerai įvertinta.
1934-1935 m. J. Prapuolenis studijuoja Paryžiaus aukštojoje taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokyklos (Conservatoire national des Arts et Métries) Interjero skyriuje. Tuo laikotarpiu jo kūrybai didelę įtaką padarė Paryžiaus dailininkas interjeristas J. Rulmanas, kūręs modernius, meninius, tobulos technikos baldų komplektus.
1936 m. J. Prapuolenis su grupe meistrų sukuria Kauno karininkų ramovės svetainės gotikinės menės interjerą.
1937 m. tarptautinėje Paryžiaus Parodoje už originalų svetainės baldų komplektą buvo apdovanotas aukso, o už kitus medžio dirbinius – sidabro medaliais.
1941 m. J. Prapuolenis pradėjo dirbti medžio darbų technologijos instruktoriumi ir baldų kompozicijos dėstytoju Kaune įsteigtame Valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Antrojo pasaulinio karo metais šis institutas buvo uždarytas. Po karo atnaujinus instituto veiklą, J. Prapuolenis vėl pradėjo čia dirbti (iš pradžių baldų kompozicijos ir praktikos darbų dėstytoju, vėliau e. docento pareigas, katedros vedėju).
1945 m. J. Prapuolenis eksternu apgynė diplominį darbą ir įgijo baldų bei interjero dailininko kvalifikaciją.
1948 m. reorganizavus institutą (architektūrines specialybes iškėlus į Vilniaus dailės institutą) J. Prapuolenis perėjo dirbti į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą ir čia vadovavo dailiųjų medžio darbų skyriui, dėstė baldų ir smulkiųjų medžio dirbinių kompoziciją, vedė praktiką.
Tuo laikotarpiu jis parengė didelį būrį kvalifikuotų jaunų specialistų, kurie pagarsėjo kaip puikūs medžio, gintaro, metalo plastikos dailininkai. Tai S. Rimantienė, A. Speičys, A. Veiverys, A. Gudzevičius, I. Pakutinskienė, R. Rinkevičienė, L. Virbickas ir daugelis kitų.
1956 m., pablogėjus sveikatai, J. Prapuolenis atsidėjo vien kūrybiniam darbui. Šiuo laikotarpiu, anot K. Čerbulėno, „jis daug eksperimentuoja, nuosekliai ieško baldams patogių meninių formų, stengiasi suderinti funkcionalumą, baldų gamybos ekonomiškumą ir grožį.”

Jono Prapuolenio kūrybos tyrinėtojas Klemensas Čerbulėnas siūlo J. Prapuolenio darbus, atsižvelgiant į jo padarytų baldų meninį bei struktūrinį pobūdį, konstrukcijos, formos ir puošybos ypatybes, santykį su lietuvių liaudies menu, skirstyti į tris pagrindinius laikotarpius:
1. 928-1939 metai (baldų formų modernumas persipina tik su nežymiais liaudies meno aspektais);
II. 1940-1955 metai (stengiamasi kūrybiškai tęsti dominuojančias liaudies baldų tradicijas);
III. 1956-1970 metai (dėmesingai suformuojama darni novatoriškumo ir liaudiškumo esminių principų sintezė).

Kita J. Prapuolenio kūrybos sritis - papuošalai ir suvenyrai (juos kūrė nuo 1947 m.). Tai pirmieji bandymai atgaivinti nacionalinio charakterio papuošalų variantus. Šio darbo imtis jį paskatino baldų inkrustavimas metalu, gintaru, kaulu. Lietuvoje ilgą laiką papuošalų gamyba buvo atsilikusi, mažai kreipiama dėmesio į jų meninį lygį. J. Prapuolenis papuošalus darė iš metalo, gintaro, kaulo, medžio, rago, mišrių medžiagų, panaudodamas reljefo, plokščio ažūro, kontūrinio įraižymo, inkrustacijų ir intarsijų būdus. Papuošalai lakoniškų formų, raiškių silueto linijų, dekoratyvūs, ornamentuoti ažūru, skirtingų medžiagų detalėmis ir kt. 
Mirė Jonas Prapuolenis 1980 m. vasario 28 d.