Ignas Šeinius

Ignas šeinius (tikr. Ignas Jurkūnas, po 1943 m. Ignas Scheynius, gimė 1889 m. balandžio 3 d. šeiniūnuose, širvintų valsčius, mirė 1959 m. sausio 15 d. Stokholme, švedija) - lietuvių ir švedų rašytojas, Lietuvos diplomatas, spaudos darbuotojas. Gimė šeiniūnuose, mokėsi Gelvonų ir Musninkų mokyklose. 1907-1908 m. mokėsi „Saulės” kursuose. 1908 m. Peterburge eksternu išlaikė egzaminus, suteikiančius teisę dirbti mokytoju liaudies mokyklose. 1909-1910 m. pradėjo bendradarbiauti lietuvių periodiniuose leidiniuose „Vienybė Lietuvninkų”, „Aušrinė” ir „Viltis”. Bendradarbiaudamas „Viltyje” susipažino su Juozu Tumu-Vaižgantu, kuris rėmė talentingą jaunuolį. 1913 m. išspausdino bene geriausiai žinomą savo kūrinį, romaną „Kuprelis”. Kaip rašytojas, šeinius priklausė estetizmo - impresionizmo - simbolizmo generacijai, kuri vykdė reikšmingą, nors ir pasyvią lietuvių literatūros atnaujinimo revoliuciją. Jis vienas pirmųjų prozininkų tarpe atsisakė buitiškumo, etnografiškų aprašinėjimų, susitelkė ties žmogaus psichologija ir kūno forma. I. šeinius - pirmas nuoseklus impresionistas lietuvių literatūroje, pradėjęs savo literatūrinį kelią nuo trumpų novelių ir eilėraščių proza, vėliau sudėtų į rinkinį „Nakties žiburiai” (1914). Labiausiai šeinių išgarsino jo romanas „Kuprelis” (1913), po kurio sekė apysakos „Bangos siaučia” (1914), „Vasaros vaišės” (1914), „Mėnesiena” (1915), įtvirtinusios lietuvių literatūroje naujas pasakojimo formas, susijusias su impresionizmo stilistika. 1912-1915 m. studijavo meno filosofiją Maskvoje, A. šaniavskio liaudies universitete. 1915 m. pasiųstas dirbti į Stokholmą Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu. Buvo imlus kalboms, per metus su trupučiu laiko gerai išmoko švedų kalbą. 1917 m. išėjo pirmoji šeiniaus knyga švedų kalba „Litauisk kultur”. švedų kalbos ir kultūros įsisavinimą palengvino asmeninio gyvenimo aplinkybės: I. šeinius 1917 m. vasarą vedė rusų kilmės švedę Gertrud Sydoff. 1922 m. jiems gimė sūnus Irvis. Neoficialiu Lietuvos diplomatu tapo nuo 1916 m., kai jo uždavinys buvo skleisti informaciją apie Lietuvą, taip rengiant dirvą gimstančios valstybės tarptautiniam pripažinimui. I Pasaulinio karo metais švedų spaudoje paskelbė ne vieną dešimtį straipsnių apie Lietuvą ir lietuvius. 1919 m. paskirtas Lietuvos Respublikos atstovybės Stokholme Spaudos biuro vedėju. 1920-1921 m. dirbo Lietuvos atstovybėje Kopenhagoje. 1921 m. paskirtas Lietuvos laikinuoju charge d'affaires Suomijoje. Čia veiksmingai prisidėjo prie vadinamosios Varšuvos sutarties (1922 m.), kuria Lietuva būtų izoliuota nuo tarpusavio sąjungą sudarančių Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Suomijos, ratifikavimo Suomijoje sužlugdymo. Dirbdamas atstovu švedijoje prisidėjo prie ekonominių ir kultūrinių Lietuvos ir švedijos ryšių plėtojimo, siekė užtikrinti švedijos paramą Lietuvai Vilniaus ir Klaipėdos klausimu tarptautinėje arenoje. Nuo 1924 iki 1927 m. dirbo Lietuvos atstovu Skandinavijoje su rezidencija Stokholme. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo Lietuvoje turėjo trauktis iš diplomato posto dėl konflikto su naujuoju Lietuvos užsienio politikos vadovu Augustinu Voldemaru. Tautininkams uždarius atstovybę Skandinavijos šalyse, kurį laiką tarnavo privačiose švedijos firmose, skyrė didesnį dėmesį kūrybai. 1932 m. grįžo į Lietuvą. 1933-1934 m. ėjo „Lietuvos aido” redaktoriaus pareigas. 1935-1939 m. dirbo Klaipėdos gubernatūros spaudos patarėju, įsteigė ir redagavo dienraštį „Vakarai”. 1939 m., po Klaipėdos praradimo ir Vilniaus prijungimo prie Lietuvos, paskirtas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įgaliotiniu Vilniaus krašte. 1940 m., Lietuvą okupavus TSRS, emigravo į švediją, 1943 m. gavo švedijos pilietybę, ten gyveno iki mirties. Čia pasikeitė pavardę į Scheynius. Į Lietuvos diplomatinę tarnybą teko sugrįžti gyvenimo pabaigoje: paprašius Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui, nuo 1955 m. buvo laikomas Lietuvos Respublikos atstovu Skandinavijoje, siųsdavo pranešimus Lozoraičiui apie politinę situaciją Skandinavijos valstybėse. Parengta pagal: Ignas šeinius : monografija / Janina Žėkaitė. - Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos inst., 1999., p. 400; t. p. įv. internetinius šaltinius.  Igno šeiniaus dailės kolekcija