„Laikas apskritai yra svarbiausias šių, regis, tik erdves vaizduojančių fotografijų veikėjas. štai ciklas „Buvau Stepo troboje, kalbėjomės apie gyvenimą” (2002) - ant sienų suklijuotos iškarpos iš laikraščių ir žurnalų ne tik išduoda dviejų kaimo keistuolių psichikos vingius, bet ir savotiškai koncentruotu, sutirštintu būdu išdėsto Lietuvos nepriklausomybės istoriją, sužymi svarbiausius naujojo lietuviško mentaliteto ženklus. Čia galima stebėti ir tautinės savivokos kaitą (kaip laikraščių iškarpų estetika nutolsta nuo tarybiniais laikais garbintos liaudies skulptūros ar dar tradicija kvėpavusių tarpukario interjerų) ir kartu - nekintančius jos atraminius taškus: istoriją, meilę žemei, tikėjimą. Identitetas - kartu ir atskiro žmogaus, ir visos tautos - čia nėra paprastai nusakomas, jis yra komplikuotas ir, nors įskaitomas, jis netelpa į teorines schemas.”
Agnė Narušytė „Užsibuvimai ir stebėjimai” in: Arturas Valiauga. Jėzusmarija, mama ir visa kita. Fotografijos 1999-2006. Vilnius: LFS fotografijos fondas, 2006, p. 30
