Bandant apibrėžti brolių Černiauskų kūrybą Lietuvos fotografijos istorijoje, galvon pirmiausiai topteli Balio Buračo vardas. Juos vienija nemažai dalykų: (...), jie šiuolaikiškai interpretavo, varijavo, netgi citavo savo gyvenamojo meto drabužiu apvilktą ankstesniosios lietuviškos fotografijos patirtį. (...)
Sovietinės okupacijos sąlygomis broliai Černiauskai pratęsė tarpukario Lietuvoje susiformavusias „antropologinės” fotografijos tradicijas. Tokią fotografiją jie „įteisino” kaip vieną iš galimų modernaus fotomeno principų.
Broliai Černiauskai ne tik užfiksavo, bet ir sukūrė savąją pietryčių Lietuvos viziją: šviesią ir tamsią, gražią ir nykią, gerą ir žiaurią, šiltą ir šaltą. Žiūrovams ji pristatoma tikra ir nesumeluota, autentiška ir iškalbinga - tokia, kokia yra.
Parengta pagal: Lietuvos fotografijos mokykla, sud. T ir J. Kuzminai, Kaunas: KJŽC, KMTKC, 2009, p. 66-67; V. Poškaus tekstas in: XX a. Lietuvos fotografijos antologija 1, sud. S. Žvirgždas, Vilnius: LFS fotografijos fondas, 2011, p. 128.
