„1905 metų vasaros kelionė po Lietuvą nebuvo Varnui vienkartinis romantiškas jaunystės išgyvenimas. Tą vasarą fotografuodamas ir piešdamas kryžius jis pajuto sąsają su giliausiais liaudies kultūros klodais, kurių dvasingumas įrėžė visam gyvenimui atsakomybės jausmą už jų išsaugojimą. Iš to išplaukė vėliau atgimęs noras fiksuoti žūstančius paminklus, bandymai juos klasifikuoti, kuti teorijas apie jų kilmę, rengti albumus, rodyti užsienio parodose, gaivinti kryžių statymo tradicijas. (...)
Rūpindamasis liaudies meno paminklais, Varnas į kryžių fotografavimo darbą įtraukė ir kitus liaudies meno tyrėjus entuziastus. (...) Varno medinių kryžių fotografijų kolekcija gana sparčiai didėjo. 1924 metais ji siekė jau apie 400 vienetų. Į ją buvo įjungtas Prano Mašioto rinkinys (...), dalis Kazio šimonio rinkinio, kuriame buvo keletas Svirskio kryžių nuotraukų, B. Buračo, kuris su Varnu pradėjo bendradarbiauti 1924 m. vasarą, fotografijos. (...)
1925 metais atsirado proga savo kryžių rinkinį parodyti užsienyje, Italijoje, Moncos mieste rengiamoje Antrojoje tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje M. K. Čiurlionio galerijos vardu. Iš galerijos fondų parodai buvo parinkta liaudies skulptūrų, audinių, suvalkietiškų juostų ir prijuosčių, 80 išdidintų Varno kryžių nuotraukų. (...) Italų kritikai lietuvių ekspoziciją įvertinę kaip didžiai originalią ir menišką, ji atskleidžianti europiečiams visai naują, nepažintą meno pasaulį. (...)
Varno kolekcijos pagrindu 1926 m. rugpjūčio 26 dieną M. K. Čiurlionio galerijoje buvo atidaryta Lietuvos kryžių paroda. Iš Varno kolekcijos buvo eksponuota 184 kryžių ir 48 metalinių viršūnių padidintos fotografijos. (...) Tais pačiais 1926 metais buvo realizuota kelerius metus Varno puoselėta svajonė - jis išleido albumą „Lietuvos kryžiai”, pirmą tokio pobūdžio leidinį nepriklausomoje Lietuvoje (pieštų kryžių albumą 1912 metais Vilniuje buvo išleidęs Antanas Jaroševičius).”
Literatūra: Z. Žemaitytė, Adomas Varnas. Gyvenimas ir kūryba, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 128-140.
