Dailininkas (tapytojas, grafikas, skulptorius, scenografas), dailėtyrininkas. Gimė 1934 m. Augmėnuose (Radviliškio r.). Mirė 1988 m. Niujorke (palaidotas Vilniuje).
1959 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Nuo 1965 m. dėstė Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Nuo 1960 m. dalyvavo parodose; individualios tapybos parodos Vilniuje (1961, 1981, 1984), ekslibriso - Vilniuje (1976, 1984), Voersoje (Danija, 1971), Minske, Liubline (1977), Italijoje, Vengrijoje.
Nutapė teminių (daugiausia antikinės ir istorinės tematikos) kompozicijų, portretų, natiurmortų, peizažų. Sukūrė estampų, knygų iliustracijų, ekslibrisų (buvo vienas ekslibriso kūrėjų judėjimo iniciatorių), mozaikų, medalių, apipavidalino teatro spektaklių, kino filmų.
V. Kisarauskas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo plėtoti koliažo, fotomontažo techniką, kurti asambliažus. Sukūrė mozaikų, medalių.
Dailininkas kūryboje kėlė egzistencines problemas, plėtojo antikinę, biblinę, istorinę tematiką, klasikinės literatūros siužetus. Kūriniams būdinga dramatinė įtampa, konstruktyvumas; kompozicija statiška, pagrįsta horizontalių ir vertikalių, erdvės ir formos kontrastais. Apibendrintos, išraiškingai deformuotos (dažnai stereometrinės) formos, ryškios kontrastingos spalvos. Viena įdomiausių savybių - sugebėjimas jungti konstruktyvumą su įtaigia jausmų išraiška, racionaliai kompozicijai suteikti gyvybės ir intrigos.
Dailininkas taip pat parašė dailės kritikos straipsnių, monografiją „Lietuvos knygos ženklai 1518-1918” (1984), sudarė rinkinį ”Lietuvos ekslibrisas”.
Parengta pagal LDM dailininkų duomenų bazę ir pagal Alfonso Andriuškevičiaus knygą „Lietuvių dailė: 1975-1995” (Vilnius, VDA leidykla, 1997, p. 157-165) bei pagal Irenos Dobrovolskaitės straipsnį „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje” (t. 10, Vilnius, 2006)
Apie kūrybą:
Kas gi šio dailininko paveiksluose sugestijuoja tą pastovumo idėją, kelia nekintamumo įspūdį? Pirmiausia, matyt, pati kompozicija (beje, kompoziciją menininkas laiko svarbiausia savo išraiškos priemone). Ji labiau statiška negu dinamiška, pagrįsta horizontalių ir vertikalių kontrastu. Nepasakysi, kad ji neenerginga. Tačiau kompozicijos energingumas yra lyg užmaskuotas, nekrintantis į akis. Tik ten (tai būdinga vėlesniesiems darbams), kur autorius staiga sviedžia paveikslo erdvėn įstrižainę, kompozicinė įtampa išsiveržia aikštėn ir efektingai apstulbina žiūrovą. Tačiau ir šiuo atveju dailininkas kuria ne trumpalaikės dinamikos, neužtruksiančio konflikto, o permanentiškos įtampos, nuolatinės energijos konfrontacijos įspūdį. Operuodamas aiškiai apibrėžtomis formomis, „kietomis” plokštumomis, ankštomis erdvėmis, V. Kisarauskas jas išdėsto taip, kad kūrinys daro logiškos, nuoseklios konstrukcijos įspūdį.
Parengta pagal: A. Andriuškevičius, Lietuvių dailė: 1975-1995, Vilnius: VDA leidykla, 1997, p. 159