Dailininkas (tapytojas, grafikas, scenografas). Gimė 1893 m. Giršinuose (Skuodo r.). Mirė 1969 m. Niujorke.
Poetės Onos Galdikaitės brolis. Pedagogės, visuomenės veikėjos Magdalenos Galdikienės vyras. 1917 m. baigė A. Štiglico techninio piešimo mokyklą Sankt Peterburge. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1918–1920 m. dėstė „Saulės” mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje Kaune, 1922–1940 m. (su 1929–1930 m. pertrauka) – Kauno meno mokykloje (nuo 1926 m. vadovavo grafikos studijai), 1940–1943 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. XX a. 3 dešimtmetyje tobulinosi Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. 1944–1947 m. gyveno Vokietijoje, 1946–1947 m. – dėstė Dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers) Freiburge. 1947 m. persikėlė į Paryžių, nuo 1952 m. gyveno Niujorke. Nuo 1920 m. dalyvavo dailės parodose; individualios – Paryžiuje (1931, 1948), Freiburge (1946), Niujorke (1954, 1956-1957, 1960-1961, 1963), Baltimorėje, Klyvlende, Čikagoje, Filadelfijoje (visos 1963), Bostone (1963, 1965), Los Andžele (1965).
Grupuotės „Ars” narys.
Nutapė peizažų, portretų, natiurmortų, pano Lietuvos paviljonams tarptautinėse parodose Paryžiuje (triptikas „Lietuva” 1937, Paryžiaus pasaulinės parodos Didysis prizas) ir Niujorke („Vytauto triumfas arba Vytautas paleidžia belaisvius”, 1938), abstrakčių kompozicijų. Apipavidalino daugiau kaip 15 Valstybės teatro spektaklių (V. Krėvės „Šarūnas” 1929, Paryžiaus pasaulinės parodos aukso medalis – 1937; J. Žutavskio „Sabbatai Cevi” 1931), sukūrė ofortų, linoraižinių, knygų (V. Krėvės, O. Milašiaus) iliustracijų, plakatų, piešinių, lietuviškų pinigų projektų.
Ankstyvieji kūriniai (daugiausia grafikos ir tapyti Lietuvos peizažai) realistiniai, 3–4 dešimtmečio kūryboje (ypač tapyboje) ryšku ekspresionizmo, art deco ir tautodailės įtaka, nuo 6 dešimtmečio A. Galdiko tapyboje įsivyravo abstrakcijos. Kūriniams būdinga aiški kompozicija, apibendrintos, ekspresyvios formos, ryškus koloritas. 1976–2003 m. Brukline veikė A. Galdiko galerija. Surengta retrospektyvinių kūrybos parodų Kaune (1969, 1973), Vilniuje (1969, 1993), Čikagoje (1970, 1974) ir kituose JAV miestuose.
Literatūra:
A. Kašubienė, „Adomo Galdiko kūrybinė raida”, Aidai, 1975, nr. 9; W. George, Galdikas, Paris, 1931.
Parengta pagal LDM Dailininkų duomenų bazę
Apie kūrybą:
Jo romantinio ekspresionizmo stilius pamažu darėsi vis abstraktesnis. Dar pokarinėje „Freiburgo serijoje” jis tapė peizažus, kuriuose temperą liejo tarsi „šlapią” akvarelę – drąsiai ištirpindamas natūros formas, paversdamas jas temperamentingo potėpio gūsiais ir taip artėdamas prie dematerializuoto vaizdo. Niujorke (...) jau naudoja abstrakčias formas, kurios tik asocijuojasi su pusnų, šerkšno, nuogų medžių kamienų motyvais. (...)
Ekspresionistiškai tapytą kraštovaizdį, kurio plastinę schemą dailininkas atsinešė dar iš tarpukario, užgožia, nustelbia bedaiktė spalvingų dėmių, potėpio šuorų, dažo nutekėjimų griūtis. Koloritas, sudarytas iš liepsnojančių pašvaisčių, plytų raudonio, švytinčių oranžinių, sodriai žalių, rudų atspalvių, ryškaus mėlyno, kuria kaskart vis kitus akordus, vis kitaip neramias, audringas, grėsmingas dailininką persekiojančias kraštovaizdžio reministencijas
(...) akivaizdus A. Galdiko bruožas – lanksčios, takios, tirpstančios, amorfiškos struktūros formos, kuriomis energingai užpildomas ištisas lakšto paviršius nepaliekant tuščių plotų. Taip formos ir yra spalvos, kurių deriniai ar, tiksliau, susidūrimai ir provokacijos sudaro kūrinių šerdį. Dažniausiai jiems būdingas dailininko pamėgtas atvirų, ryškių pagrindinių spalvų forte, tačiau yra siauresnės gamtos ieškojimų, kur derinami pavasariškai lakūs pilki, gelsvi, žydri atspalviai.
Parengta pagal: L. Laučkaitė „Lietuviai anapus tradicinio modernizmo”, p. 129-132, in: Išeivijos dailė: tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo (sudarė I. Korsakaitė ir L. Laučkaitė), Kultūros, filosofijos ir meno institutas: Vilnius, 2003