Mergaitė prie verpimo ratelio
XIX a. 3 ketv., drb., al., 67 x 57
Sign. AK (signatūros likutis): Z

„Privačioje kolekcijoje Vilniuje esantis paveikslas „Mergaitė prie verpimo ratelio” sukurtas profesionalaus, akademinį išsilavinimą turinčio dailininko. Paveiksle vaizduojama jauna mergaitė, atrodo, trumpam sustabdžiusi ratelio sukimąsi ir didelėmis liūdnokomis
akimis žvelgianti tiesiai i mus. Jos apranga ir laikysena rodo, kad tai ne kaimo vaikas, bet miestiečių ar smulkių bajorų luomo atstovė. Žodinė tradicija priskiria kūrinį Alberto Žameto (Żamett, Zameytt, 1821–1876) teptukui. Po kaire mergaites ranka buvusi signatūra išlikusi fragmentiškai, sunkiai įžiūrima tik raidė Z. Žanro prasme aptariamam paveikslui artimiausia privačioje kolekcijoje esanti 1847 m. A. Žameto akvarelė „Mergaitė su mandolina“. Svarbu pastebėti, kad šioje akvarelėje įamžintos merginos ir mergaitės su verpimo rateliu veiduose galima įžvelgti stilistinio bendrumo – švelniuose jų bruožuose, didelėse akyse esama tam
tikros tipažo vaizdavimo manieros ženklų. Kad Žametas tapė ir portretus minima dailininko laiškuose – 1856 m. iš Romos B. Tiškevičiui jis išsiuntė penkis popiežiaus Pijaus IX portretus, kurie turėjo būti padalinti įvairiems asmenims. Ieškant „Mergaitės prie verpimo ratelio” paveikslo sukūrimo aplinkybių ir kultūrinio konteksto verta prisiminti XIX a. II p. itin populiarias Stanislovo Moniuškos (1819–1872) dainas, ypač dainą „Verpėja” (Prząśniczka), kuri ne vieno tyrėjo įvardijama kaip populiariausia žymiojo kompozitoriaus Vilniaus laikotarpio daina ir dainuojama iki šiol.”
Cit. iš akademikės, dr. (hp) Rūtos Janonienės menotyrinės išvados