Antanas Mončys

„Antanas Mončys buvo nepailstantis menininkas: skaptavo medį, kalė akmenį, liejo šviną, lipdė iš molio, lankstė geležį, tapė paveikslus, nuolat piešė, kūrė antkapinius paminklus, koliažus, papuošalus, projektavo scenovaizdžius, konstravo iš atliekų kaukes, dėliojo mozaiką, meistravo staliukus, dekoratyvinius šviestuvus, rantė židinio prietaisus, net velykinius kiaušinius dekoravo. Ne vienerius metus mokė skulptūros įvairiose vasaros „akademijose” ir kursuose. Atrodo, nebuvo jam teritorijos, į kurią jis su skulptoriaus pasirengimu negalėtų įžengti ir ką nors vertinga padaryti. Kuklų, ramų menininko būdą atsvėrė daugiabalsė kūrybos kalba.

Apie piešinius:

(...) Žiūrint į Mončio piešinius, kyla keletas palyginimų bei asociacijų. Pirmiausia į akis krinta subtilus abstraktumo ir figūratyvumo derinys. Tiesiogine prasme Mončys abstrakcijų nekūrė - nei piešdamas, nei darydamas skulptūras. Abstrakti plastika, kaip minėta, buvo jam bekalbė. Dailininkui rūpėjo auginti, skleisti formas kaip asociacijų žiedus, varijuoti tūrius ir erdves, laispniškai tolstant nuo konkretaus motyvo, jo komentaro. Taip popieriaus lape užaugintos pusabstraktės „keimarinės” formos virsta vieningu ritmu pulsuojančiomis struktūromis.”

A. Mončio piešiniuose „aptinki nepakartojamą linijų ritmiką, originaliai sudėstytas galingas ovalų, kiaurymių, rinkių, grandinių struktūras. Iš be pertrūkio vedžiojamų linijų ir formų išauga monumentali plastika ir vyriška jėga, išauga gyvybė, kuri dauginasi įvairiais pavidalais.”

Parengta pagal: Antanas Mončys / sud. ir tekstas: V. Liutkus, Vilnius: LDS Dailės leidybos ir informacijos centras, 2003, p. 9; 70-71.