Apie dailininką Saulių
Vaitkų (1964–2005) informacijos rasti sunku, tenka remtis archyvine spauda ir
pasitelkti žiniasklaidos priemones, kurios buvo naudojamos dar iki
skaitmenizacijos laikų. Didelės perspektyvos, žadėtos menininkui, galiausiai
apsigaubia mistifikuotu rūku, o abstrahuotuose potėpiuose fiksuota vidinė
menininko žaizdų ir kančių kova lieka neišspręsta. Tad apie Saulių Vaitkų
žinome tiek, kad jis gimė 1964 m. Šiauliuose ir buvo A. Šato bei V. Rukšo
mokinys. Parodose dalyvavo nuo 1990 m., o 1997 m. mokėsi Štedelio meno
institute (Städel) Frankfurte prie Maino, Vokietijoje. 1998 m. Vokietijoje,
Vaiselio evangelikų bažnyčioje (Weisel), įgyvendino projektą „Žaizda“.
Spaudoje
Vaitkus buvo pristatomas kaip viena ryškesnių kylančių kūrybinių asmenybių –
ekspresyvus, impulsyvus, stilistiškai įvairus tapytojas, jau dešimtmetį
intensyviai dirbęs ir rengęs parodas ne tik Lietuvoje. Jo paveikslų pavadinimai
– „Baimė“, „Mylimoji“, „Laiškas“, „Ženklai“, „Jie“, „Vienuolis“ – žymi tai, kas
autoriaus patirta, išjausta ir iškentėta.
Menotyrininkės
Dalios Markevičiūtės teigimu, iš vienos pusės S. Vaitkaus kūriniai atrodo
paprasti, tarytum abstraktūs puošybos pavyzdžiai, tačiau, iš kitos – tai
pirmapradės jėgos vaizdiniai, kuriuose organizuojamas chaotiškas gamtos
pulsavimas. Tapyboje kristalizuojasi nesąmoningi impulsai ir iracionalios
pajautos, virstančios grėsmingomis abstrakcijomis, pasižyminčiomis vidine jėga
ir ekspresija. Juodos, raudonos ir geltonos spalvų sąveika kuria chaotišką
sūkurį, neretai primenantį viską praryjantį šulinį ar juodąją skylę –
sugeriančią šviesą, daiktų pavidalus, mintis ir idėjas.
Menotyrininkas
Algis Uždavinys yra teigęs, kad Vaitkus – vienas iš tų menininkų, kurie drįsta
panerti į „sužeistos pasaulio sielos krosnį“. Šie žodžiai skamba ir kaip
įvertinimas, ir kaip įpareigojimas. Jo tapyba apibūdinama kaip pabrėžtinai
vyriška, kartais net rūsčiai monumentali. Chaotiškos emocijos kristalizuojasi į
abstrakčias „ikonas“, tarsi veidrodyje atspindinčias pasąmonės gelmėse
vykstančią kovą tarp regresyvios depresijos ir progresyvaus kūrybinio impulso.
Nors abstrakčios dailės srityje jam netrūksta techninio meistriškumo, vidinis
dramatizmas byloja apie kančių žaizdre besiformuojančias kūrybines potencijas,
kurios, nepaisant iš pirmo žvilgsnio siauresnio išraiškos diapazono, laikui
bėgant gali įgyti netikėtą pavidalą.
Menininko
personalinės parodos surengtos galerijoje „Linas“ Juodkrantėje (1996), Perkūno
namuose Kaune (1998), Kauno viešojoje bibliotekoje (1998), „Skliauto“
galerijoje Vilniuje (1999). 2000 m. jis dalyvavo vieno paveikslo
parodoje-konkurse „Didelis formatas 2000“ Kaune bei surengė parodą P.
Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje Marijampolėje. Grupinėse parodose dalyvavo
nuo 1990 m.: Meno studentų parodoje Kaune (1990), kalėdinėje ir vasaros darbų
parodose „Kauno lango“ galerijoje (1995, 1996), parodoje „Krikščioniškas menas
šiandien ir prieš daugelį metų“ Marijampolėje (2000) bei Jaunųjų Kauno
menininkų tapybos parodoje Vilniuje (2001).
Saulius Vaitkus
staiga mirė būdamas VDA studentu, savo mokytojo Arūno Vaitkūno laikytas bene
talentingiausiu savo mokiniu. Keistas sutapimas, kad abu mirė tais pačiais
metais, tragiškai per anksti. Sauliaus Vaitkaus kūryba atsiveria kaip
intensyvus vidinių būsenų laukas, kuriame abstrakcija tampa ne dekoratyvia
forma, o egzistencinės kovos pavidalu. Nors šiandien jo vardas minimas retai,
anuometinė kritika liudijo apie jautrų, gilų, autentišką menininką, kuriam buvo
prognozuojama reikšminga vieta abstrakčiosios tapybos kontekste.
