Svajūnas Armonas gimė 1951 m. birželio 20 d. Lazduonėnuose, Šilutės rajone. 1972–1978 m. mokėsi Vilniaus valstybiniame dailės institute. 1977–1991 m. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyriaus dailininku. Nuo 1978 m. dalyvauja parodinėje veikloje. Yra surengęs maždaug 30 asmeninių parodų, dalyvauja jungtinėse meno parodose. Nuo 1986 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dailininkų grupės „Individualistai“ vienas iš įkūrėjų. Aktyviai dalyvauja Lietuvos ir užsienio šalių dailės gyvenime, organizuoja plenerus, simpoziumus. Kūryba eksponuota muziejuose ir galerijose Pekine, Atėnuose, Tokijuje,
Paryžiuje, Berlyne, Ankaroje, Maskvoje, Peterburge, Kijeve. Kūriniai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Žemaičių
dailės muziejuje Plungėje, eksponuojami visuomeniniuose interjeruose,
bankuose, viešbučiuose, įvairiose įstaigose, privačių kolekcininkų
rinkiniuose Lietuvoje ir pasaulyje.
S. Armonas savo kūryboje remiasi gamtos įspūdžiais, natūros studijomis
ir kartu laisvai improvizuoja istorijos, pasaulinės dailės palikimo,
mitologijos temomis. Jo paveiksluose svarbus naratyvas, siužetas, tačiau
pirmiausia tapytojui aktualios specifinės tapybos kalbos problemos –
spalvos kultūra, kompozicijos meistrystė, elegantiškas piešinys. S.
Armonas kūrybingai pratęsia lietuviško ekspresionizmo tradiciją, kurios
ištakos – prancūzų Ecole de Paris tapybos mokykla.
Moters tema dailininko kūryboje – vyraujanti. „Moters temos dominavimas
S. Armono kūryboje pasireiškia tiesiogiai ir netiesiogiai, daro įtaką jo
darbų emociniam fonui, skatina vaizduotę naujų įvaizdžių kūrimui, temų
interpretacijai. Beveik visos jo sukurtos mitinės būtybės yra moteriškos
kilmės, akivaizdu, kad Veneros tema turėjo įtakos mitologinio ciklo
atsiradimui. Mitinės epochos nostalgiją dailininkas derina su nūdienos
pasaulėjauta, naudoja provokuojančius siužetus, aštrias personažų
charakteristikas. (…) Atskirą grupę sudaro paveikslai, kuriuose laisvai
interpretuojama moters tema. Tapytojas ją praturtina poetinėmis
intonacijomis, šmaikščiu santykiu su objektu. Jo vaizduojamos moterys –
manieringos, erotizuotos, kartu – infantiškai nuoširdžios, trapios,
priklausančios iliuziniam šventės pasauliui“, – menininko kūrybos
kataloge rašė dailėtyrininkė Gražina Gurnevičiūtė.
Tekstas: Trakų kultūros ir meno centras
