Nikodemas Silvanavičius

„Aš mylėjau žmones, stengiausi jiems tarnauti, ką nors nepamirštamo palikti“.
Nikodemas Silvanavičius

Tapytojas, Peterburgo dailės akademijos akademikas mozaikininkas Nikodemas Silvanavičius gimė 1834 12 25 Cincevičių kaime (Vilniaus gubernijoje), mirė 1919 05 21 gimtojoje Vileikoje.
1854 metais dailininkas baigė Maladečinos mokyklą, 1855-aisiais mokėsi Peterburgo dailei skatinti draugijos mokykloje. 1856–1863 metais Peterburgo dailės akademijoje N. Silvanavičius studijavo tapybą (mokytojas F. Bruni, 1866 –1870 metais – mozaiką.
1870–1899 metais N. Silvanavičius  dirbo Peterburgo akademijoje, nuo 1876 metų  – akademikas mozaikininkas). 1864–1866-aisiais dailininkas gyveno Vilniuje, nuo 1901ųjų – Birštone, vėliau – Prienuose. Dar mokydamasis akademijoje realistiškai nutapytame portrete „Skerdžius nuo Švenčionių“ N. Silvanavičius aiškiai perteikė portretuojamojo charakterį. Dažniausiaii dailininkas kūrė portretus, vaizdavo savo šeimos narius, liaudies tipažus. Paveikslai pasižymi nuoširdumu, vengiama bet kokių dirbtinių pozų ar išorinių efektų. Žymesni portretai: „Autoportretas šiaudine skrybėle“, „Žmonos portretas“ (1875).
N. Silvanavičius nutapė buitinio žanro paveikslų: „Lietuvaitė iš Jiezno“ (1891), „Lietuvaitės iš Jiezno studija“, „Vaikai žaidžia kieme“, bažnytinės  dailės kūrinių (altorinis paveikslas Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčiai Nemajūnuose, 1883).
Mozaikas Nikodemas Silvanavičius dažniausiai kūrė pagal kitų dailininkų kartonus („Judo pabučiavimas“ Šv. Isakijaus sobore Sankt Peterburge 1876). 1883–1885 metais dailininkas užsiėmė fotografija, turėjo fotoateljė.
Niikodemo Silvanavičiaus  kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, šalies bažnyčios, Baltarusijos, Sankt Peterburgo muziejai.
Parengta pagal Balio Pakšto straipsnį „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ ( XXI t.).

Nikodemas Silvanavičius (Nikodem Sylwanowicz, Нікадзім Сілівановіч, 1834–1919)
Tapytojas, mozaikininkas, fotografas. Nuo 1859 studijavo tapybą Peterburgo DA. 1863 jam suteiktas laisvojo dailininko vardas. 1864 stačiatikių cerkvių įrengimo komiteto užsakymu keliavo į Lydos vls. tapyti ikonų cerkvėms ir caro portretų. Vėliau persikėlęs į Vilnių, gyveno Sokolovskio name Vokiečių g., vėliau – Römerių name Savičiaus g., turėjo ten dirbtuvę. Nuo 1866 rudens vėl studijavo Peterburgo DA, šį kart Mozaikos skyriuje, buvo prof. Fiodoro Bruni padėjėju. Tais pačiais metais už aliejinius tipažų etiudus Peterburgo DA suteikė jam III laipsnio dailininko vardą, 1870 – už „Pono Vonifatovo portretą“ – II laipsnio dailininko vardą. 1870 baigė mozaikos studijas. 1874 jam suteiktas I laipsnio dailininko mozaikininko vardas už 2 figūras kompozicijoje „Paskutinė vakarienė“ didžiajame Šv. Isakijaus soboro ikonotase. Už dviejų mozaikinių galvų atlikimą šio soboro atike („Judo pabučiavimas“) 1876 suteiktas akademiko titulas ir profesoriaus vardas. Iki 1898 dirbo Peterburgo DA mozaikos dirbtuvėse (iki 1885 jaunesniuoju, paskui vyresniuoju dailininku), vasaras leisdavo Lietuvoje pas gimines. Nuo 1883 Biržtone turėjo fotografijos ateljė, veikusią vasaros sezonų metu. 1881 apdovanotas III laipsnio Šv. Stanislovo ordinu. 1989 išėjęs į pensiją, apsigyveno Biržtone, 1901(2) – Prienuose.
Dirbo tapybos ir mozaikos srityse. Tapyba realistinė. Tapė daugiausia portretus, kuriuose dažn. vaizdavo savo šeimos narius. Sukūrė buitinės tematikos kompozicijų, religinių paveikslų, dekoravo cerkves, tapė jų tarnautojų portretus. 1909 svainio kun. V. Franckevičiaus užsakymu nutapė dvylikos stacijų kopijas Vilniaus katedrai.
Parengta pagal Lietuvos dailininkų žodyną, II tomą, p. 357-358