Rašymas ir nuodai ir laimė“... Taip kūrybinį darbą apibūdino poetas, vertėjas, redaktorius, kultūros ir visuomenės veikėjas Faustas Kirša (1891–1964).
F. Kirša paliko ryškius pėdsakus Lietuvos kultūriniame ir literatūriniame gyvenime.
F. Kirša, gimė ir augo Senadvaryje (Zarasų r.), mokėsi Oriole, Maskvoje, Vilniuje, Berlyne. Sugrįžęs į Kauną, pasinėrė į kultūrinį darbą, bandydamas kartu su B. Sruoga reformuoti teatrą, spaudą, suaktyvinti literatūrinį gyvenimą. F. Kirša su bendraminčiais įsteigė „Lietuvos Meno kūrėjų draugiją“, „Vilkolakio“ teatrą. Pastarajame jis dirbo ir rašė vaidinimus, kūrė eilėraščius, vertė lenkų ir rusų klasikų kūrinius. Vienas pirmųjų lietuvių rašytojų, dalyvavusių 1926 metais pasauliniame PEN klubo suvažiavime. Parodoje eksponuojama spauda, kurioje F. Kirša bendradarbiavo arba kurią redagavo: „Sekmoji diena“, „Gaisai“, „Pradai ir žygiai“, „Vaivorykštė“, „Baras“, „Naujoji Romuva“. Eksponuojamas ir bibliografine retenybe tapęs „Vilkolakio“ meno leidinys „Dainava“, kurį F. Kirša kartu su B. Sruoga parengė ir išleido 1920 m. Nepriklausomybės metų Kauno šurmulingą kultūrinį gyvenimą liudija senos archyvinės nuotraukos: „Meno kūrėjų draugijos“ įsteigimas, Vydūno pagerbimas J. Tumo-Vaižganto bute, rusų rašytojo Andrejaus Belo apsilankymas Kaune ir kitos. Eksponuojamos unikalios nuotraukos iš „vilkolakininkų“ susibūrimų, pobūviai su teatralais, meno žmonėmis. Retos F. Kiršos nuotraukos su aktore, operos soliste Marijona Rakauskaite, kuri buvo pavergusi poeto širdį. Deja, artima draugystė nutruko, pakreipusi menininkų likimus į skirtingas puses: M. Rakauskaitė susiejo savo gyvenimą su L. Truikiu, o F. Kirša liko ištikimas poetinei mūzai.
1944 m. poetas pasitraukė į Vakarus. Gyveno Liubeke, dirbo lietuviškoje gimnazijoje, redagavo žurnalą „Laisvės varpas“, įsitraukė į Lietuvių rašytojų draugijos tremtyje veiklą, buvo išrinktas į valdybą, aktyviai dirbo su jaunimu, dalyvaudamas skautų veikloje. Išvykęs į Vakarus, puoselėjo viltį greitai sugrįžti į Tėvynę. Persikėlęs į JAV, gyveno Bostone, dirbo fabrike, laisvalaikį skyrė lietuvybės puoselėjimui, kūrybai. Čia bendravo su Stasiu Santvaru, Antanu Gustaičiu, ypač su Prano Lemberto šeima. Įsitraukė į Lietuvių rašytojų draugijos veiklą JAV. Fizinis darbas fabrike alino sveikatą, atimdavo daug laiko, tad kūrybai likdavo trumpos valandėlės. Bern. Brazdžionio paskatintas išvertė iš lenkų kalbos Maironio poemą „Z nad Biruti“. Šis rankraštis, kaip ir jo poema „Pelenai“, buvo nusiųsti Bern. Brazdžioniui į Los Andželą. Po sunkios ligos poetas mirė 1964 m. sausio 5 d. slaugos namuose Bostone.
