Kalėjime, 1864–1874

1864–1874, drb., al., 37 x 42
Provinencija: autoriaus sūnaus Stanislovo žmonos Stefanijos Sylwanowicz–Świechowskiej palikuonys

Nikodemas Silvanavičius (Nikodem Sylwanowicz, Нікадзім Сілівановіч, 1834–1919) – tapytojas, mozaikininkas, fotografas. Nuo 1859 studijavo tapybą Peterburgo DA. 1863 jam suteiktas laisvojo dailininko vardas. 1864 stačiatikių cerkvių įrengimo komiteto užsakymu keliavo į Lydos vls. tapyti ikonų cerkvėms ir caro portretų. Vėliau persikėlęs į Vilnių, gyveno Sokolovskio name Vokiečių g., vėliau – Römerių name Savičiaus g., turėjo ten dirbtuvę. Nuo 1866 rudens vėl studijavo Peterburgo DA, šįkart Mozaikos skyriuje, buvo prof. Fiodoro Bruni padėjėju. Tais pačiais metais už aliejinius tipažų etiudus Peterburgo DA suteikė jam III laipsnio dailininko vardą, 1870 – už „Pono Vonifatovo portretą“ – II laipsnio dailininko vardą. 1870 baigė mozaikos studijas. 1874 jam suteiktas I laipsnio dailininko mozaikininko vardas už 2 figūras kompozicijoje „Paskutinė vakarienė“ didžiajame šv. Isakijaus soboro ikonostase. Už dviejų mozaikinių figūrų atlikimą šio soboro atike („Judo pabučiavimas“) Sankt Peterburgo Imperatoriškoji menų akademija 1876 Silvanavičiui suteikė akademiko titulą ir profesoriaus vardą. Iki 1898 dirbo Peterburgo DA mozaikos dirbtuvėse (iki 1885 jaunesniuoju, paskui vyresniuoju dailininku), vasaras leisdavo Lietuvoje pas gimines. Nuo 1883 Birštone turėjo fotografijos ateljė, veikusią vasaros sezonų metu. 1881 apdovanotas III laipsnio Šv. Stanislovo ordinu. 1989 išėjęs į pensiją, apsigyveno Birštone, 1901(2) – Prienuose.
Dirbo tapybos ir mozaikos srityse. Tapyba realistinė. Tapė daugiausia portretus, kuriuose dažnai vaizdavo savo šeimos narius. Sukūrė buitinės tematikos kompozicijų, religinių paveikslų, dekoravo cerkves, tapė jų tarnautojų portretus. 1909 svainio, Vilniaus Aušros Vartų koplyčios klebono kun. V. Pranckevičiaus užsakymu nutapė dvylikos stacijų kopijas Vilniaus katedrai, taip pat sukūrė altorinius paveikslus Birštono, Nemajūnų, Jiezno, Punios, Stakliškių bažnyčioms.
Parengta pagal Lietuvos dailininkų žodyną, II tomą, p. 357-358

1864–1866 Silvanavičius gyveno ir kūrė Vilniuje. Tai buvo sudėtingas laikotarpis iškart po 1863 sukilimo. Tikėtina, kad paveikslas „Kalėjime“ buvo nutapytas šiuo laikotarpiu, jame vaizduojamas įkalintas sukilimo dalyvis. Nutapytos bent dvi paveikslo versijos: aukcione pristatoma buvo saugojama šeimoje. Kažkuris iš šių paveikslų buvo eksponuotas Filadelfijoje 1876 pavadinimu „Kalinys”. Paveiksle realistiškai vaizduojama kalinio būtis kalėjimo celėje. Įdėmus jo žvilgsnis į pro nedidelį langą krintančią šviesą suteikia kūriniui simbolizmo (plg. Platono Olos alegoriją) ir spinduliuoja meditatyvią, melancholijos ir liūdesio kupiną nuotaiką.