„V. Šontos cikle „Skrydis” žmogus vaizduojamas kaip begalinės erdvės detalė. Su švelnia ironija ir net grauduliu fotografas stebi paprastą reginį, kaip jauni ir seni žmones šoka nuo tramplino į vandenį. Žmonių figūros sklando kaip kokie paukščiai, kyla ir skaudžiai krenta nelyginant mitų ikarai. V. Šontai rūpi realybė su visais juntamais daiktais: tramplino turėklais, slidžiais jaunuolių kūnais, aukšta erdve. Bet aiškiai matyti ir autoriaus užuomina į tą žmogaus norą nors akimirkai išsivaduoti iš kasdienybės, atsiplėšti nuo žemės ir plačiai mostelėti rankomis tarsi sparnais. Šis ciklas – tai poetinė metafora, kuri viena savo briauna atsirėmusi į regimąjį daiktą, situacijų pasaulį, o kita – į dvasinės kultūros podirvį, mitologinius mūsų sąmonės vaizdinius.”
A. Gaižutis „Menų giminystė”, Kaunas, 1998 iš: V. Šontos parodos Fotografijos muziejuje 2004 m. vasario-kovo mėn. pristatymo.
