Kristina Mažeikaitė

Kristina Mažeikaitė 2015 metais baigė Vilniaus dailės akademiją, tapybos magistrantūrą (prof. Henriko Čerapo studijoje); 2014 m. pelnė Ary Stillman vardo stipendiją; 2016 m. – Valstybės stipendiją meno ir kultūros kūrėjams. Kūriniai eksponuoti individualiose parodose Vilniuje: „Waiting for the Sun“ (2017 m.), „Tapytojo peizažas“ (2016 m.), „No More Excuses“ (su Simona Merijauskaite, 2014 m.); grupinėse parodose: „ad Originem“ (2016 m., 2015 m., 2013 m.; visos Vilniuje), „Ar(t)chyvas“ (Vilniuje, 2015 m.), „Mitas ir menas“ (Kaune, 2014 m.) ir kitos. Nuo 2017 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Kristinos tapybos ypatumas – spalvos-struktūros sąryšis. Jo atspirtis – vadinamasis struktūrinimo metodas, įžvelgtas toje tapybos tradicijoje, kuri tiek Lietuvoje, tiek Vakarų Europoje vystėsi šalia populiaresnės – ekspresionistinės-koloristinės tapybos krypties (Paulio Cézanne‘o, Vlado Eidukevičiaus, Algirdo Petrulio, Augustino Savicko tapyboje). Vaizdo sąranga čia siekiama apmąstyti pagrindinius vaizdo parametrus (dangusžemė, vertikalė-horizontalė), konstravimu suvaldyti ekspresiją-chaosą, taip išsaugoti reginio sukeltą vizualinį krūvį. Originaliai ir intelektualiai suvokta atrama tradicijoje virto Kristinos plastinių idėjų auginimu, o jos tęsimas – sąmoningai prisiimtu kūrybos uždaviniu ir menininkės misija. Radikali ir tiesioginė struktūrinimo metodo išsklaida – ankstyvasis tapytojos ciklas dzūkiško audinio – divono motyvais („Naktis irgi šviesa“, 2013 m.). Rašto ritmų kartojimas teptuko brėžiais (lyg „būgno mušimas“) virto priemone atskleisti giluminių jausenų klodus. Iš šio ciklo išplaukė 2015–2016 metais tapytos serijos: „Tylūs kambariai. Vieniši namai“, „Sodai“ (metų laikų variacijos), „Tapytojo studija“ (gyvas romantinio motyvo ir pasaulėvaizdžio įkūnijimas). Juose galima įžvelgti paralelę Arūno Vaitkūno, Henriko Čerapo ar abstrakčios tapybos atstovų – Joan Mitchell struktūriškiems vaizdiniams. Dideliuose, energingai nutapytuose Kristinos formatuose skleidžiasi amžinųjų gamtos ciklų ir trapių laiko struktūrų įtampos – epinis būties dramatizmo suvokimas.“
dr. Agnė Kulbytė, Kristina Mažeikaitė. Tapytojo peizažas. Iš katalogo Ad Originem 2016 (sud. Henrikas Čerapas, Vilnius, 2016): p. 58