Algis Griškevičius

„Algio Griškevičiaus fotografijas lengva atpažinti - ko gero šiandien Lietuvoje joks kitas autorius nekuria panašių darbų. Jie pirmiausiai įsimena savo tarpdisciplinine prigimtimi, susijusia ne tiek su šiuolaikinio meno praktika, kiek su tokiomis tradicinėmis meno sritimis kaip dailė, skulptūra ar teatras. A.Griškevičiaus fotografijos - tai ilgo kūrybinio proceso galutinio proceso rezultatas, kuriame įamžintos autoriaus suręstos sudėtingos konstrukcijos ir kruopščiai surežisuotos situacijos. Būdamas profesionalus dailininkas, dirbęs tapybos, knygos iliustravimo, plakatų ir scenografijos srityse, kuriantis objektus iš medžio bei metalo A.Griškevičius savo kūrybinę patirtį bei amato išmanymą, regis, panaudojo ir kurdamas fotografijas. Jo nuotraukose užfiksuoti vaizdai pirmiausiai turėjo gimti menininko vaizduotėje ir būti specialiai fotografavimui įgyvendinti tikrovėje. Tuo jie iš esmės skiriasi nuo natūralioje gyvenimo tėkmėje fotografų pastebimų ir užfiksuojamų "lemiamų akimirkų". šiuo požiūriu, A.Griškevičius peržengia fotografo, kaip akylo stebėtojo stereotipo ribas ir renkasi aktyvaus kūrėjo vaidmenį, leidžiantį sujungti skirtingas meno sritis. (...) Iš pirmo žvilgsnio A.Griškevičiaus fotografijos gali pasirodyti pilnos absurdiškų detalių: stambūs modelių kūnai, sustingę žemės traukos dėsnius paneigiančiomis pozomis, atlantų skulptūras pakeitę tikri žmonės, laikantys lietuviškos kaimo trobos prieangio stogą, ar debesis pučiantis vyriškis. Tačiau šie ir daugelis kitų A.Griškevičiaus sukurtų, atrodytų, absurdiškų neatitikimų, iš tiesų gali būti nesunkiai "perskaitomi" kaip prasmingi ženklai ir kelti esminius klausimus. (...) Nors A.Griškevičiaus fotografijose užfiksuoti vaizdai, gerai įsižiūrėjus, kreipia mintis egzistencinių klausimų link, tačiau kartu jie išlieka pabrėžtinai kasdieniški. Menininkas savo fotografijomis sukuria simbolinę prasmę turinčias mizanscenas, bet jų simboliškumas kontrastuoja su panaudotų priemonių buitiškumu ir žmogaus kūno materialumu. Fotografijose akcentuojama priešprieša tarp apibendrintos filosofinės prasmės ir ją perteikiančių ženklų trivialumo neleidžia abejoti tuo, kad svajones visada tenka įgyvendinti labai žemiškais būdais. Kaip tik dėl šio neatitikimo dažnai esame panašūs į negrabius, keistuolius cirko artistus, užsimojusius atlikti neįmanomus triukus. Fotografijų autorius taip pat renkasi savotišką keistuolio vaidmenį Lietuvos fotografijos scenoje. A.Griškevičiaus darbų konceptualus pagrindas bei ironija juos sieja su šiuolaikinio meno kontekstu, tuo tarpu polinkyje į filosofinius apibendrinimus, vaizdų metaforiškume ir kaimo motyvuose galima atpažinti lietuviškos fotografijos tradicijų atgarsius. Galbūt kaip tik šis dvilypumas ir yra įdomiausias A. Griškevičiaus fotografijų bruožas, apjungiantis lokalias fotografijos tradicijas su (savi)refleksyviu žvilgsniu, būdingu tarptautiniam šiuolaikinio meno laukui. Tomo Pabedinsko tekstas iš www.kulturosmeniu.lt/algis-griskevicius-cirkas/, 2010 m.