Adolis Jonas Krištopaitis

1925-2000


Biografija

 

 Adolis Jonas Krištopaitis (1925–2000) – Kaune kūręs tapytojas – gimė 1925 m. birželio 11 d. Balanėlių kaime (Pakruojo raj.). 1932–1941 m. mokėsi Žeimelio (Pakruojo raj.) pradinėje mokykloje ir progimnazijoje, 1941–1944 m. – Linkuvos gimnazijoje. 1944 m. paimtas į II pasaulinio karo frontą (ryšininkų dalinys), pasibaigus karui, iki 1947 m. atliko karinę tarnybą Sovietų armijoje; gimnaziją baigė eksternu 1948 m.

1948–1951 m. studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute monumentaliąją tapybą pas dailininkus Joną Buračą, Joną Šileiką, Vincą Dilką; taip pat klausė Leonardo Kazoko, Antano Žmuidzinavičiaus, Stasio Ušinsko, Jono Vaičio, Petro Tarabildos paskaitų. 1950 m. sukūrė šeimą su gretimame kurse studijuojančia Genovaite Vinciūnaite. 1951 m. institutui išsikėlus į Vilnių, liko Kaune su šeima. 1951–1962 m. dirbo Kauno politechnikos institute, Miesto apipavidalinimo kontoroje, Lietuvos teatro draugijos meninėse dirbtuvėse, 1962–1978 m. – Kauno dailės dirbinių kombinate „Dailė“. 1960 m. priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą, 1963–1970 m. buvo LDS Kauno skyriaus tapybos sekcijos pirmininkas, 1960–1970 m. LTSR Dailės fondo valdybos narys. Nuo 1978 m., pas Balį Pakštą baigęs kvalifikacinius tapybos restauravimo ir konservavimo kursus, pradėjo dirbti Valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Eksponatų konservavimo ir profilaktikos sektoriaus vedėju, 1991–2000 m. – dailininku-restauratoriumi. 1997–2000 m. Lietuvos dailininkų sąjungos Etikos komisijos narys.

Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1954 m. Surengė 28 personalines parodas, dalyvavo daugiau nei 200 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. Visą gyvenimą buvo aktyvus plenerų, kūrybinių stovyklų dalyvis.

Kūrybinio kelio pradžioje kūrė natūralistinius, lyrinio peizažo koncepcijai artimus peizažus, žanrinio pobūdžio scenas bei portretus, kuriuos ženklino realizmo ir impresionizmo dermė. XX a. 7-ajame dešimtmetyje susidomėjo ekspresionistine maniera. Po 1968 m. palinko į modernią, konstruktyvią išraišką, apsiribodamas gan ženkliška, estetizuota formos traktuote ir minimalizuota, prislopinta spalvine gama. Dailininkui beveik vieninteliam to meto lietuvių dailėje būdinga vaizdo poetinimo tendencija, poetinės interpretacijos metodas. XX a. 7–9-ame dešimtmečiuose sukūrė nemaža ciklų. Dailininkas plėtojo peizažų, marinų, teminių bei abstrakčių kompozicijų žanrus, iki mirties savitai ir produktyviai dirbo portreto srityje.

A.J. Krištopaitis taip pat dirbo sieninės tapybos srityje, taikomosios ir pramoninės grafikos baruose, yra apipavidalinęs apie 15 knygų ir katalogų, sukūręs iliustracijų žurnalams bei laikraščiams, plakatų, logotipų įstaigoms bei organizacijoms, 10-ajame dešimtmetyje – nemaža ekslibrių.

Dailininko kūrinių yra įsigiję nacionaliniai, respublikiniai ir savivaldybių muziejai Lietuvoje ir Lenkijoje, įvairios institucijos, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Mirė 2000 m. gruodžio 7 d. Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinių panteone, dailininkų kalnelyje.

Biografiją parengė Violeta Krištopaitytė-Jocienė, 2020

Nutapė peizažų („Kelias“ 1965 m., „Giria“ 1969 m., 1983 m., „Senoji Nida“ 1971 m., „Rudens laukai ir avys“ 1974 m., „Jūra“ 1973 m., „Dainava“ 1978 m.), tarp jų – Lenkijos, Suomijos, Italijos vaizdų (1966–1972 m.), portretų (Bernardas Bučas, Vytautas Petkevičius, abu 1963 m., Doloresa Kazragytė, 1978 m., 1982 m., Juozas Miltinis, 1983 m.). Sukūrė sienų tapybos kompozicijų, teminių paveikslų („Ignalinos AE statyba“ 1980 m., „Moderniškoji madona“ 1984 m.), plakatų, akvarelių, knygų iliustracijų.

Ankstyviesiems kūriniams (peizažams) būdingas lyriškumas, vėlyviesiems – racionalumas, metaforiškumas, abstrahuotas paveikslo traktavimas, portretams – psichologizmas.

„Menininkas nepretenduoja savo kūriniuose perteikti gyvenimo visapusiškumą, gamtos įspūdingumą ir gražumą. Suvokdamas, kad nieko negali būti tikresnio už jūros bangų ošimą, saulėlydžio žarą ar gyvą žmogų, Adolis Krištopaitis ir nebando galynėtis su gamta. Savo darbais jis kuria „pasaulį-pasaulyje”, t. y. transformuotą, savaip išgyventą ir „pagautą” momentinę gamtos nuotaiką, neaprėpiamos visatos fragmentą, charakteringą portretuojamojo bruožą, užfiksuotą abstrakčiuose peizažuose, iki abstrakcijos pakylėtose kompozicijose arba portretuose. Kaip taikliai pastebi Violeta Krištopaitytė, „dailininko kūryboje nėra atlapaširdžio santykio su žiūrovu, atakuojančių įspūdžių ir jausmų griūties. Tai labiau santūrus, agituojantis tam tikroms intelektualinėms pratyboms pokalbis“.  
V. Jasevičiūtė, Dailininkas Adolis Jonas Krištopaitis in: Žiemgala, 2000/1, red. kol. J. Bučas ir kt., Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2000.


Šiandien galerijoje galima įsigyti

Pavadinimas Kaina

Pardavimų istorija

Norėdami matyti duomenis, turite prisijungti ir pasirinkti mokėjimo planą.

Prisijungti