Arvydas Šaltenis

„šaltenis studijavo pas lietuvių tapybos meistrą arsininką Antaną Gudaitį, mokėsi pas Leopoldą Surgailį. šiandien dailininko naudojama vaizdų sistema semiasi inspiracijų tradiciniame lietuvių modernizme: griežta, tiksli komponavimo maniera, atidus požiūris į spalvą kartu išsaugant tam tikras dekoratyvias jos savybes.Dailininko kūrinių siužetai dažnai paprasti ir konkretūs, neturi pretenzingo filosofavimo; jų įtaiga, apibendrinimo jėga slypi sugebėjime plastiškai transformuoti paprastą motyvą, suteikti jam naują, nebanalų pavidalą.”H. šabasevičius, „Arvydas šaltenis”  in: 100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų, sud. R. Jurėnaitė, Vilnius: R.Paknio leidykla, 2000, p. 162.Arvydas šaltenis aštuntojo dešimtmečio pradžioje, drauge su keliais kitais dailininkais (A. Kuru, K. Dereškevičiumi) pradėjo, anot kritiko Alfonso Andriuškevičiaus, „deromantizavimo tendenciją” lietuvių tapyboje, kuri aštriai oponavo oficialiai stilistikai ir tradicijai: „vaizduodamas žmones, rinkdavosi pabrėžtinai kasdieniškas situacijas: štai susmukusi snaudžia traukinio keleivė, aure blyškiaveidis jaunuolis nervingai kalba telefonu ir t.t. Herojų veidai, kūnai nėra gražūs, pozos - nei grakščios, nei kilnios, nei didingos (...) Utriruodamas kai kuriuos bruožus (pozos nerangumą, atitinkamą veido išraišką ir pan.), savo personažus autorius neretai traktuoja aiškiai ironiškai.”Cit. iš: Alfonsas Andriuškevičius, „Deromantizavimo tendencija tapyboje” in: Lietuvių dailė: 1975-1995 (Vilnius: VDA leidykla, 1997): p. 39-40