Šarūnas Šimulynas

„Šarūnas Šimulynas – unikali asmenybė mūsų kultūros istorijoje. (...) Nesinori kartoti klišės, įsispraudusios į bemaž visų apie menininką rašiusiųjų tekstus apie Renesanso epochos žmogų. Tokiu jį būtų galima vadinti nebent dėl universalumo: grafika, tapyba, poezija, freska, mozaika, apsakymai. Ir, žinoma, - skulptūra. (...)

Paradoksalu, tačiau apibūdinimas „tylusis modernistas” menininkui tinka ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Ypač uždaras ir atsiskyręs, nekalbus ir susimąstęs menininkas savo vidinio pasaulio personažus, aistras, rūpesčius ir mintis išreikšdavo kūriniais. (...) Amžinosios kultūros ir natūros priešpriešos Šimulyno kūryboje, regis, nebūta. Ir labai aišku, kodėl. Menininkas, svaigęs iš laimės, jog gali pagyventi negyvenamoje saloje, branginęs savo keliones tyloje ir vienatvėje po Sibiro taigą, rinkęs akmenis ir koralus, plaukiojęs tarp tridaknų Australijos pajūryje, akivaizdžiai stoja gamtos pusėn. (...) Vitališkumas ir monumentalumas matyti ir tapybos formose: iš pradžių ramesnis, giluminis, konstruktyvesnis. Vėliau formos dinamiškėja, smulkėja, tampa nerimastingesnės, net „išdrikusios”. Tačiau išlieka tokios pat emocionaliai įtaigios, tik kur kas aiškiau perteikiančios vidinį dailininko nerimą.”

J. Ludavičienė, „Šarūno Šimulyno tiesa ir tyla” in: „Šarūnas Šimulynas. Kelionė per gyvenimą”, sud. R. V. Šimulynienė, U. Šimulynaitė, Vilnius: šv. Jono gatvės galerija, 2009, p. 49, 50, 85, 167.