Viktoras Vizgirda

„Tačiau baigiantis penktajam dešimtmečiui, peizažuose (taip pat ir natiurmortuose bei portretuose) justi stipresnės, gaivališkesnės emocijos, sukeliančios faktūrų vibracijas, klojančios rupų (kartais - ir šiurkštų) jų paviršių, linijų dryžiai nervingesni, aštresni kirčių potėpiai. Atrodytų, jog galinėjamasi ir su gamta, regimais motyvais, ir su pačiu savimi. Lyg būtų atsiradę dvasinio nestabilumo, neaiškių nuotaikų, net susierzinimo. (...)

Apskritai šeštojo dešimtmečio V. Vizgirdos tapyba laisvesnė, spontaniškesnė, plokštinama erdvė, stipriau „uždaromos” perspektyvos, priekiniame plane paliekamos didokos spalvų plotmės, nors vaizdo struktūra niekur nepraranda ryšio su vaizduojamu motyvu. Dažname paveiksle pro vešlią medžiųlapiją,per susiraizgiusias šakas matoma neakcentuota, bet svebi detalė - horizonto linija. Į aplinką žiūrima išeivio iš Višakio Rūdos akimis: pirma medžiai, žaluma, gaivališkai išsikėtojusios šakos, kamienų ritmas, tik paskui - pastato mūras, šaligatvio fragmentas, architektūros linijos.”

Parengta pagal: Liutkus, Viktoras, „Tradicijų tąsa avangardo apsuptyej”, in: Išeivijos dailė, sud. Korsakaitė, I., Laučkaitė, L., Vilnius: Kultūros filosofijos ir meno institutas, 2003, p. 87.