Algimantas Julijonas Stankevičius - Stankus

1933–1998


Biografija

Didelė dalis Algimanto Stankevičiaus kūrinių pasižymi nepaprasta dvasine įtampa. Tą įtampą pirmiausiai kuria itin akivaizdus dviejų antipodiškų pradų - anapusybės ir šiapusybės - dalyvavimas dažname jo nutapytame darbe. Antipodinių pradų konfliktas reiškiamas įvairiausiais tapybinės kalbos būdais, todėl tapatinti tą ar kitą pradą su konkrečiais tos kalbos elementais būtų netikslu. Čia vis dėlto paminėtina, kad kaukiškai traktuoti veidai šiapusybės - anapuybės konflikto raiškoj vaidina labai svarbų vaidmenį. Parengta pagal: A. Andriuškevičiaus tekstą kataloge „Julijonas Algimantas Stankevičius. Tapyba. Piešiniai”, sud. P. R. Vaitekūnas, Vilniaus šiuolaikinio meno centras: Vilnius, 1995, p. 3-4.

„Jo kūryboje dominuoja autoportretai ir portretai, mažesnę jos dalį sudaro peizažai (...). Tapybinės kalbos požiūriu Algimantas Stankevičius laikytinas itin talentingu koloristu, sugebančiu manipuliuoti tiek šaižiais spalvų disonansais, tiek harmoningais jų sąskambiais. Pirmuoju atveju jis artimas Van Goghui, antruoju - Bonnard‘ui ir į jį panašiems autoriams. Nurodytina, kad abu spalvinio kalbėjimo būdai neretai jungiami viename paveiksle. Spalvina įtampa - vienas minėtojo didelio dvasinio krūvio sugestijos šaltinių. (...)

Dailininko kūryboje podažniai susiduria dar du skirtingi fenomenai: tapybiškumas ir grafiškumas. Pirmasis labiau būdingas personažų kūnams, paveikslo fonui, o antrasis - veidams. Iš šios sandūros Algimantas Stankevičius irgi išspaudžia didelę naudą: regime įdomų plastinį konfliktą, kuris ne tik kad neardo paveikslo vienovės, bet yra vienas svarbiausių jo savitos ir dvasinės atmosferos faktorių.”

A.Andriuškevičius, Lietuvių dailė: 1975-1995, Vilnius: VDA  leidykla, 1997, p. 151-152.


Šiandien galerijoje galima įsigyti

Pavadinimas Kaina

Pardavimų istorija

Norėdami matyti duomenis, turite prisijungti ir pasirinkti mokėjimo planą.

Prisijungti