„Specifinis Cukermano koloritas orientuoja žiūrovo sąmonę iš karto dviem kryptimis: į mūsų miestiškąją kultūrą ir į nečionykštes, laiko bei vietos atžvilgiu tolimas kultūras. Pirmos orientacijos priežastis - asociacijos su gatvių grindiniu, nusšiurusiomis pastatų sienomis, blukiais dulkėtais asfaltiniais paviršiais (dailininkas gimė ir augo Kauno senamiestyje). Antrosios - ypatinga gaida, kuria pragysta saviti ir savaip suderinti melsvi ir rausvi tonai ir kurią ausis (tiksliau - akis) dažnai pagauna vienaip ar kitaip su Artimaisiais Rytais susijusių dailininkų kūrybos spalvų deriniuose.
Cukermano tapyba yra itin originali paveikslų paviršiais: tiek jų pobūdžiu, tiek lyginamuoju svoriu raiškos priemonių arsenale. (...) Subraižytas, nubrozdintas, gruoblėtas kūrinių paviršius vėl yra tam tikra jų antipuošmena , veikianti psichiką panašiai kaip ir minėtosios "murzinos", blukios spalvos.
(...) Eugenijaus Cukermano kūriniai kalba apie permanentinius kultūros ir natūros, dvasios ir materijos sąveikavimo, rungimosi procesus. Kitaip tariant, jie kalba apie būtį, ir šiuo aspektu gali būti pavadinti ontologiškais."
Parengta pagal: A. Andriuškevičius, Lietuvių dailė: 1975 - 1995, Vilnius: VDA leidykla, 2006, p. 165 - 170
Pavadinimas | Kaina |
---|