Vytautas Ignas

Vytautas Ignas (iki 1958 metų - Ignatavičius) gimė 1924 m. Zacižos kaime, Kalnujų valsč., Raseinių apskr.

1941-1943 m. studijavo Dailės akademijoje (tapybą dėstė J.Vienožinskis, piešimą - A. Gudaitis, L.Vilimas). 1943 m. naciams uždarius akademiją, lankė Vilniaus dailės muziejuje A.Valeškos nelegaliai įkurtą meno studiją. 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus. Gyveno Vokietijoje, Hanau tremtinių stovykloje (netoli Frankfurto).1946-1948 m. meno studijas tęsė Freiburge (Germany, Freiburg i.Br.), Ecole des Arts et Métiers (Dailės ir amatų mokykla, labiau žinoma kaip Freiburgo meno mokykla). Tapybos mokėsi pas V. Vizgirdą ir A. Valešką, piešimo - pas V. K. Jonyną ir V. Kasiulį). 1948 m. baigė mokyklą dailiųjų menų magistro laipsniu. 1982 m. pelnė JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos dailės premiją. 1989 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos Garbės nariu.

„Vytautas Ignas Lietuvai brangus ne vien todėl, kad yra nepaprastai savitas dailininkas. Be galo artima ir suprantama jo pasaulėjauta. Žavėdamasis šimtmečių nugludintomis poetinėmis metaforomis, aukštinančiomis gaivališką gamtos prigimtį, jis sugebėjo plačiai suvoktas liaudies kūrybos tradicijas įpinti į modernius pasaulio ritmus. Ekspresija alsuojančiuose kūriniuose nenutyla tolimas lietuvių dainų aidas, neblėsta simbolinė pasakų poetika, kurioje mitologiškas gyvybės medžio įvaizdis, saulės, mėnulio, žalčio, jaučio, ugnies ir vaidilučių simboliai persipina su krikščioniškosios kultūros ženklais, Lietuvos istorijos bei etnografijos palikimu, šiuolaikiškos buities ir žydinčios gamtos vaizdais. Tai itin akivaizdu Igno estampų cikle, skirtame Lietuvai bei atskiriems jos regionams.

Igno grafika artimesnė dekoratyviniams menams - matyt, atsiliepė ilgametis dailininko darbas vitražo srityje. Tapyboje jis nuoširdesnis, jausmingesnis ir originalesnis, džiugina vidine laisve, idėjomis ir nevaržomu sprendimų pasirinkimu. Impulsyvi daugiasluoksnio kolorito ir potėpių kalba nuolat primena, kad dailininką išaugino ekspresionizmo amžius, perėmęs impresionizmo patirtį. Drobėse atsiskleidė romantiška ir lyriška dailininko siela. Jose viskas žydi, klesti, pasaulis pripildytas gėlių, paukščių, skrajojančių angelų, o svarbiausia - meilės ir minties polėkio, nesvarbu, ar tai būtų šeimos, ar vienišo klouno gyvenimas, ar vaikiškas sapnas, ar romantiška skraiste apgaubtos piemenėlio dienos.Skaidrios nuotaikos Igno menas, jo pomėgis žaisti, improvizuoti, juokauti ir valiūkiškai išdykauti, o ne tik gedėti ar liūdėti, paskendus istorinėje savigraužoje, praplečia mums tapusią įprasta tradicijų sampratą, pakoreguoja ribotas išvadas apie lietuvių liaudies meno dramatišką charakterį kaip išskirtinį bruožą.

Gyvendamas toli nuo Lietuvos, Ignas yra itin jautrus viskam, kas lietuviška, baltiška, kas išskiria mūsų kultūrą iš kitų. Įkvėpimo ir išminties jis semiasi iš gaivaus liaudies meno šaltinio - jo darbuose ypač daug sąsajų su turtinga žemaičių tautodaile. Tačiau meninį tautos palikimą jis perkuria pasitelkdamas kūrybinės improvizacijos galimybes. Vytauto Igno kūryba kaip patikimas tiltas jungia senąją baltiškąją pasaulėjautą su XX a. profesionaliojo meno siekiais.”

Parengta pagal: Nijolės Tumėnienės straipsnį Vytauto Igno tapybos ir grafikos parodai „Gyvybės medis”, veikusiai Juodkrantėje ir Klaipėdoje 2002 -2003 m.

„Grafika atrodo taip, tarsi dailininkas iš tėvynės net nebūtų išvykęs. (...) Žvelgiant iš arti, galima džiaugtis dailininko meistriškumu, skaityti baltiškosios kultūros simbolių kalbą, o žiūrint iš toliau - gėrėtis vieningu raižinio ritmu, kuris gali būti suvokiamas ir kaip sudėtingas, neretai giedrios, iškilmingos nuotaikos sklidinas ornamentas. (...) Grafika labiau paveikta vitražo mene įgytos patirties, kuri reiškiasi sudėtinga, komplikuota kompozicija, sudaryta iš kelių tarsi embleminių vaizdų. Tokia vaizdo struktūra, kurią vitraže diktuoja konstruktyvus rišamosios medžiagos karkasas, grafikoje tampa daugiaplanio dekoratyvaus vaizdo raiškos priemone.”

Parengta pagal: N. Tumėnienės tekstą monografijoje Vytautas Ignas,  tekstų aut. N. Tumėnienė, A. Stasiulevičius, M. Šileikis ir kt., Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2001, p. 19-21.

„Ignas - grynas lyrikas. Jis gieda nesudėtingą lietuvišką giesmę ir, atrodo, jam visai nesvarbu, kad aplinkui vyksta didžiulės lenktynės, kad meno gaminių vertė, kaip akcijos biržose, tai kyla, tai krinta, o meno pasiūla šiandien tokia gausi. Jam rūpi pirmapradis gamtos būvis, jos gyvybės jėga. Tuo jis išreiškia ir amžiną žmogaus, gamtos, pastovumo ilgesį, galbūt ypač artimą šiuolaikinės civilizacijos žmoui. Dažnai kartojamus saulės, mėnulio, žvaigždžių, medžių, augalų motyvus dailininkas paverčia poetinėmis metaforomis, turtingu plastinių formų pasauliu. Savita interpretacija jis praturtina tautosakinę mūsų meno tradiciją. Bet žiūrėdami į Igno paveikslus, jaučiame ir tai, kad juos kūrė XX a. žmogus, matąs pasaulį ir gamtą šiuolaikiškai.”A. Stasiulevičius, „Sugrįžimas”, 1993 m. in  „Vytautas Ignas”, (red. G. Urmanaitė), Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2001, p. 25.