Pijus Veliuoniškis

Pijus Veliuoniškis (Velionskis, lenk. Pius Weloński) gimė 1849 m. spalio 4 d. Kumelionyse (Marijampolės apskr.), mirė 1931 m. spalio 21 d. Varšuvoje. 1868–1871 m. studijavo Varšuvos piešimo mokykloje pas skulptorių K. Hegelį ir dailininką R. Hadziewiczių, 1872–1878 m. – Sankt Peterburgo dailės akademijoje. 1877 m. už gipsinį reljefą „Venera pristato Amūrui Olimpo dievus“ pelnė didįjį aukso medalį, jam buvo suteiktas I laipsnio klasinio dailininko vardas. 1877–1883 m., gavęs akademijos užsienio stipendiją, tobulinosi Romoje, lankėsi Prancūzijoje, Vokietijoje. Vienas žymiausių skulptoriaus darbų – „Gladiatorius“ (1880 m. pirmas variantas pastatytas Romoje, kiti – Varšuvoje, Krokuvoje), – pelnęs jam ir tarptautinį pripažinimą, ir 1881 m. Peterburgo dailės akademijos akademiko vardą; nuo 1890 m. P. Veliuoniškis šios akademijos profesorius. Nuo 1897 m. gyveno Varšuvoje. 1904–1915 m. Varšuvos piešimo mokyklos, nuo 1906 m. Varšuvos dailės muziejaus (nuo 1916 m. Nacionalinis Varšuvos muziejus), nuo 1924 m. privačios W. Gersono dailės mokyklos direktorius. Varšuvoje P. Veliuoniškis turėjo bronzos liejyklą, joje dirbo P. Rimša, čia išliejęs savo kūrinį „Lietuvos artojas“. Buvo Petro Rimšos mentorius.

P. Veliuoniškis sukūrė akademinio stiliaus mitologinės, religinės tematikos skulptūrų, memorialinių paminklų, reljefų, portretų, medalionų, medalių, nutapė paveikslų. P. Veliuoniškio kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Varšuvos nacionaliniame muziejuje, Krokuvos nacionaliniame muziejuje, Rusų muziejuje Sankt Peterburge ir kt.

Parengta pagal: Lietuvos dailininkų žodynas: 1795–1918 (sud. J. Širkaitė, Vilnius, LKTI, 2012): p. 420.