Ignas Piščikas

Ignas Piščikas (1898–1984) – dailininkas, tapytojas. Gimė 1898 m. Kunigiškiuose (Ukmergės r.). Mirė 1984 m. Vilniuje.
Prasidėjus I pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją. Nuo 1915 m. gyveno Petrograde. 1917–1918 m. mokėsi Centrinėje barono Štiglico techninio piešimo mokykloje (tapybą dėstė Vasilijus Šuchajevas, piešimą ir kompoziciją – Mstislavas Dobužinskis). 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1928 m. baigė Kauno meno mokyklą, tapybos studiją. 1928–1929 m. mokėsi Valstybinėje aukštojoje taikomosios dailės mokykloje (Conservatoire National des Arts et Metiers) Paryžiuje (studijavo medžio raižinį ir ofortą). 1930–1932 m. dirbo braižytoju prie Telšių–Kretingos geležinkelio statybos. 1934–1941 m. mokytojavo Kybartuose, vėliau Ukmergėje. Sovietų valdžios represuotas ir ištremtas į Irkutsko sritį, į Lietuvą sugrįžo 1957 m. I. Piščikas dailės parodose dalyvavo nuo 1929 m. Aliejumi nutapė peizažų, portretų, natiurmortų, figūrinių kompozicijų. 1932–1934 m. kūrybingiausias tarpsnis. To meto darbams būdinga postimpresionistinė raiška, artima Paryžiaus mokyklos stilistikai. Didžioji dalis XX a. 3–4 d–mečių kūrinių žuvo II pasaulinio karo laikotarpiu. Gyvendamas tremtyje piešė tušu, liejo akvareles. Grįžęs į Lietuvą, toliau plėtojo peizažo (ypač urbanistinio)
žanrą. Nutapė daug nuotaikingų Vilniaus senamiesčio vaizdų, sukūrė autoportretų. Sovietinio periodo paveikslai pasižymi realistiškesne vaizduosena, 7–8 d–mečių kūriniuose yra primityvumo bruožų. Dailininko kūrinių yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir kt.
(Informacija parengta pagal Lietuvos dailės muziejaus duomenų bazę.

Prieiga per internetą: http://old.ldm.lt/LDMDailininkai/
DBaze/Straipsniai/716.htm ir Lietuvos dailininkų žodyną 1918–1944. Tomas III (sud. Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, Vilnius, 2013): p. 304)