V. Pakalnio darbuose dominuoja keli kompoziciniai ir prasminiai modeliai. Drobėse driekiasi erdvus, savitai transformuotas peizažas, tolimu horizontu vingiuoja kelias, vedantis kažkur anapus. Čia, kaip vaikų piešiniuose, daug dangaus, kurio šviesuliai ir kiti kūnai grėsmingai pakibę virš paveikslo veiksmo. (...)
Menininkas vaizduodavo tiltus, vedančius į niekur, paveiksluose konstruodavo laiptus į dangų. Neretai Vytuko kūrinių erdvę užvaldydavo sūkuriai - taikiniai. Jie siejasi su persekiojančiomis, neduodančiomis ramybės mintimis, kurios gali žmogų grėsmingai įtraukti į disputą apie būtį, likimą ar egzistencinę neviltį, kai telieka pasitikėti nežinoma erdve, slypinčia už horizonto.
Visa V. Pakalnio kūryba buvo nuoširdi. Jei jis džiūgavo, apie tai pasakojo ir savo paveikslų istorijose. Jei nerimastingai kontempliavo gyvenimo prasmę ar skausmą - jį rėkte išrėkdavo darbuose. (...)
Parengta pagal: V.Brazauskaitės straipsnį ”Vytautas Pakalnis, Vytukas arba Vytux” in: Literatūra ir menas 2008 vasario mėn. 08, Nr.3176