Antanas Andrijauskas - LITVAKŲ DAILĖ L' ÉCOLE DE PARIS APLINKOJE

Knyga skirta iš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kultūrinės erdvės kilusių žydų, vadinamų litvakais įnašo į garsiąją L'école de Paris tyrinėjimui. Būtent litvakai įvairių Vilniaus, Kauno ir Vitebsko dailės mokyklų auklėtiniai į pagrindinio Vakarų modernistinio meno centrą įsiveržė antrosios l'école de Paris bangos pavidalu ir sudarė šios mokyklos branduolį. Tai suteikė dailės kritikams pagrindą antrąją l' école de Paris bangą pavadinti l' école Juif,  tai yra „žydų mokykla". Knygoje pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Soutine, Chagall, Kikoine, Krémègne, Band, Arbit Blat, Indenbaum, Lipchitz, Zadkine, Segall ir kitų litvakų tapytojų ir skulptorių įnašą į Paryžiaus mokyklą. Tiriamos šių dailininkų kūrybos ištakos, estetinės nuostatos, gyvenamosios aplinkos, judaizmo tradicijų, muziejinių studijų poveikis jų stiliui bei plastinės kalbos ypatumams. Autorius parodo, kad, nepaisant spontaniško noro išsiveržti iš griežtai reglamentavusios žmogaus gyvenimą judaistinės religijos, bendruomeninio gyvenimo ir  kultūros tradicijos įtakos, litvakai negalėjo pabėgti nuo vaikystės prisiminimų, nuo savo  priklausomybės savitai Lietuvos žydų kultūros tradicijai, iš kurios socialinės sanklodos, paženklintos judaistinio misticizmo ir kasdienio gyvenimo poetikos, plaukė jų kai kuriuos prancūziškus bruožus įgavę vaizdiniai. Liguisto tėvynės ilgesio kupinas šių dailininkų požiūris į pasaulį, tragizmas, išskirtinių personažų pasirinkimas ir, svarbiausia, neįprastas meninės raiškos būdas, koloritinės bei įvaizdžių sistemos savitumas atėjo iš ano, vaikystės ir jaunystės, gyvenimo, – iš uždaros ortodoksinės Litos žydų bendruomenės patirties.

Todėl  litvakai atsineša į Paryžių savo unikalią patirtį, savitą ryškų spalvos, formos jausmą, išplečia ir praturtina stilistinę prancūzų dailės panoramą, įneša į ją daug naujų dramatiškų ir tragiškų, ankstesnei prancūzų dailės tradicijai nebūdingų motyvų ir formuoja tautinės pasaulietinės žydų dailės principus. Pagrindinis litvakų dailininkų nuopelnas – savitos žydų tragiškos pasaulėjautos, misticizmo, simbolikos elementų įjungimas į modernistinę Vakarų dailės tradiciją, kurioje šis litvakiškas substratas tapo neatskiriama jos dalimi.

A. Andrijauskas, LITVAKŲ DAILĖ  L' ÉCOLE DE PARIS  APLINKOJE, Vilnius: Meno rinkos agentūra, 2008, p. 264 + p. 48 (spalvotos iliustracijos).